Juta - Braiso kanjonas - Jungtinės Amerikos Valstijos - Šiaurės Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Juta - Braiso kanjonas
    Data: 2008-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1898, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Juta - Braiso kanjonas Jutos bedlendo eilėmis išsirikiavusios stūkso fantastiškos įvairiaspalvio raudonio akmens smailės.
    Tai panašu į architektūrinę fantaziją iš smiltainio ir kalkakmenio. Braiso kanjono smailės kyla iš šešėliuotos gelmės nelyginant atkasti antikinio miesto griuvėsiai. Amerikiečių topografas T. C. Bailey, pirmasis pamatęs šias nuostabias ir paslaptingas akmenines figūras, neteko žado. Jo manymu, tai „pats atkampiausias ir nuostabiausias reginys, kokį žmogaus akys kada nors yra mačiusios".

    Nuolat besikeičiančios spalvos

    Tačiau pajutų genties indėnai, šimtmečius gyvenantys netoli kanjono, buvo ne taip romantiškai nusiteikę vietos atžvilgiu ir vadino ją tiesiog „raudonomis uolomis, it žmonės stovinčiomis dubens pavidalo kanjone". Jie tikėjo, kad uolos yra žmonės, kadaise užsitraukę dievų rūstybę, ir šie pavertę juos akmenimis.
    Bailey minėjo „tūkstančius įvairiausio dydžio raudonos, baltos, purpurinės, oranžinės spalvų uolų, tarsi sargybinius budinčių prie pilies sienų". Dar jam regėjosi vienuoliai ir kunigai su sutanomis, patarnautojai, katedros ir minios parapijiečių. Šių laikų pavadinimai taip pat byloja apie uolų pavidalų neįprastumą ir įvairovę: Langų Siena, Toro Kūjis, Tauerio Tiltas, Skrybėlių Krautuvė, Atominis Debesis.
    Tai, kas vadinama Braiso kanjonu, iš tiesų yra ne kanjonas, o eilė natūraliai uoloje susidariusių amfiteatrų, vietomis siekiančių 150 m gylį. Rusvai raudonos, rusvai oranžinės, gelsvai rausvos, geltonos, o vietomis beveik visai baltos uolos stūkso išmargintos įvairiaspalvių mineralų junginių. Daugiausia uolienos paviršių dengia smulkučiai geležies oksido gabalėliai. Mėlyną ir purpurinę spalvą suteikia mangano oksidas.
    Kintantis apšvietimas kuria vis kitokius atspalvius ir vis naujas perspektyvas šioje siurrealistinėje ir nebylioje akmenų karalystėje. Tinkamiausias laikas šiems pokyčiams stebėti - aušros metas ir vakaro prieblanda, kai įstrižai krintantys saulės spinduliai atspindi sodresnius spalvų tonus ir meta tamsesnius šešėlius, išryškinančius uolų kontūrus. Žiemą akmenys pasidengia balta spalva. Tarpekliuose ir pavėsyje sniegas užsilaiko iki pat pavasario.

    Iššūkis nesvetintoms žemėms

    Pirmiesiems kolonistams kelionės per Braiso kanjono nuošliaužas ir tarpeklių labirintą būdavo labai sudėtingos. Karštis ir akinantis plikų uolų spindesys dar labiau vargindavo, o retas aukštikalnių oras 2750 m aukštyje išsunkdavo visas jėgas.
    Dėl to šios dykynės buvo vadinamos nesvetingomis žemėmis. Ebenezeris Bryce`as, XIX a. įsikūręs šalia Parijos upės, aplenkiančios kanjoną iš šiaurės, apibūdino šias nesvetingas žemes kaip „išties nedėkingą vietelę ieškoti pasimetusios karvės!"
    Bryce`as, kurio vardą gavo kanjonas, buvo škotų kilmės kolonistas, prisidėjęs prie Solt Leik Sičio mormonų bendruomenės. Jis staliavo ir dirbo lentpjūvės darbininku. Su žmona ir dešimčia vaikų jis persikėlė į pietus 1860 m. tikėdamasis, kad šiltesnis klimatas bus naudingas žmonos sveikatai. 1880 m. Bryce`as viską išpardavė ir paliko šį kraštą po nepavykusio bandymo nukreipti Seviero upės vagą į slėnį. Beje, po dvylikos metų šis drėkinimo projektas buvo sėkmingai įgyvendintas.
    Kanjono uolos su horizontaliais grioveliais. Jie žymi vis kitą uolienas „auginusį" nuosėdų sluoksnį: prieš 60 mln. metų Braiso kanjonas skendėjo ežero, vos ne visos Jutos valstijos teritorijos dydžio, dugne. Sluoksnis po sluoksnio dumblo sąnašos, smėlis ir uolienų nuolaužos sėdo ant dugno. Kiekvieno klodo būta skirtingo, priklausomai nuo tuo laikmečiu išplautos medžiagos ir vandenyje tarpusios gyvybės. Nusėdusius grūdelius pamažu cementavo gamtiniai rišikliai. Taip susidarė skirtingo stiprumo klinčių ir smiltainio sluoksniai.

    Didieji laiptai

    Prieš 15 mln. metų, kai jau buvo susikaupęs maždaug 600 m storio uolienų sluoksnis, Žemės plutos poslinkiai iškėlė ežero dugną aukštai virš vandens. Taip atsirado Paunsaugunto plokščiakalnis - jauniausias ir aukščiausias iš visų pakopomis į pietus besileidžiančių plokščiakalnių, bendrai vadinamų Didžiaisiais Laiptais ir atvedančių iki pat garsiojo Arizonos Didžiojo kanjono pakraščio.
    Aukščiausias Paunsaugunto plokščiakalnio taškas yra pietiniame jo krašte - 2750 m virš jūros lygio. Šiaurėje jis tėra 600 m. Plokščiakalnio skardžiuose išraižyti akmeniniai Braiso kanjono amfiteatrai 34 km driekiasi rytiniu plokščiakalnio pakraščiu.
    Šį įmantrų laukinį kraštovaizdį vanduo kuria ir šiandien. Vasara čia būna itin sausa, o žiemą sninga labai gausiai. Atėjus pavasariui, tirpstantis vanduo dieną skverbiasi į uolų plyšius ir ten naktį sušąla. Besiplečiantis ledas ardo uolas, o atplaišas nuo šlaitų neša tirpstančio vandens upokšniai ir vasaros liūtys.
    Potvynio vanduo ardo minkštesnį kalkakmenį, išgraužia rėvas, arkas ir tunelius, maža to, vis gilina kanjoną. Manoma, kad kanjono pakraštys kas 50-65 metus atsitraukia po 300 mm. Kai kurie medžiai jau ant pačios atbrailos, o jų šaknys pakibusios virš bedugnės.
    Paunsaugunto plokščiakalnio miškais apaugusi žaluma, kur ne kur paįvairinama pievų ir krūmokšnių, sudaro stulbinamą kontrastą plikoms raudonoms uoloms ant skardžio. Plokščiakalnio pavadinimas kilęs iš pajutų kalbos žodžio, reiškiančio „bebravietė". Deja, bebrus jau XIX a. visiškai išnaikino šiuos kraštus užplūdę kailinių žvėrelių medžiotojai.
    Kėniai ir eglės veši pavėsinguose šlaituose, tik geltonajai pušiai užleidžia vietą žemėjančio plokščiakalnio šiaurėje. Vasarą anksti ryte ir vėlai vakare čia ganosi juodauodegiai elniai. Jie gardus kąsnelis pumoms, deja, šių plėšrūnių kanjone itin mažai.
    Braiso vietovė - vienas iš nedaugelio šių didžiųjų kačių prieglobsčių. Viena subrendusi puma sumedžioja iki 50 elnių per metus, taip kontroliuojama elnių populiacija. Elnių skaičius palaikomas kaip tik toks, kad visiems užtektų maisto skurdžiose ganyklose ir neišnyktų augmenija.
    Pirmieji kolonistai apsiriko, palaikydami rytiniuose plokščiakalnio šlaituose augančius kadagius kedrais. Dėl to kai kurios vietovės buvo pavadintos, pvz., Kedro Miestu, Kedro sprūdžiu, Kedro kalnu.
    Miškais apaugęs ir amfiteatrų dugnas, o ant sausringų šlaitų sugeba išgyventi tik nedaugelis medžių ir krūmų. Vienas tokių - akuotuotoji pušis, kuri, beje, yra pats seniausias iki mūsų dienų išgyvenęs pasaulio medis ant pačių atokiausių gūbrių. Atviras, saulės nutviekstas vietas paryškina ir geltoni chamisos žiedeliai. Beje, šiais krūmais minta švilpikai ir kiti tarp uolų gyvenantys smulkūs graužikai.

    Viso gyvenimo reginys

    Saulėtekio ir Saulėlydžio kyšuliai, aukštai iškilę virš Braiso amfiteatro - įspūdingiausiu iš visų natūralių amfiteatrų, tėra tik dvi iš apžvalgos aikštelių, įrengtų kanjono pakraščiuose. Šiandieną kanjonas kartu su Paunsaugunto plokščiakalniu įeina į 145 kv. km teritoriją užimantį Braiso kanjono nacionalinį parką.
    Iš įvairių apžvalgos aikštelių jie gali žavėtis nuostabiais spalvoto akmens gūbriais ir smailėmis. Daugeliui - tai pats mėgstamiausias iš visų laukiniuose Vakaruose matytų vaizdų. Energingi turistai gali išbandyti pėsčiųjų takus, vingiuojančius žemyn giliais tarpekliais ir rėvomis. Iš apačios šis akmeninis miškas atrodo dar fantastiškesnis.

    Seniausi gyventojai

    Vieni seniausių pasaulio medžių sugebėjo išgyventi šimtmečius šioje plikoje, nesvetingoje Braiso kanjono žemėje. Susisukusi žemaūgė akuotuotoji pušis ypač taupiai naudoja itin negausią šioje vietovėje drėgmę.
    Per sausrą pušys maitina tik atskiras šaknis ir šakas ir visai neaugina naujų spyglių. Tiesą sakant, jos apskritai beveik nemeta spyglių. Medžiai auga gan toli vienas nuo kito, tad net ir užsiliepsnojus kuriam nors iš jų gaisro pavojus negresia. Be to, pušys sakingos, todėl ant jų neauga grybai ir jų nepuola vabzdžiai.
    Dėl to kai kurios Braiso kanjone augančios akuotuotosios pušys yra 1200-1600 metų. Vis dėlto jos nėra pačios seniausios savo giminėje. Akuotuotosios pušies Metuselos, augančios Kalifornijos Vaito kalnuose, amžius - net 4700 metų!
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos Valstijos
    Susijusios nuotraukos iš Flickr:
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*