Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas - Jungtinės Amerikos Valstijos - Šiaurės Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas
    Data: 2008-12-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1485, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas Stačios akmeninės kanjono sienos, menančios navachų tikėjimą, saugo ir seniai išnykusios civilizacijos paslaptį.
    Keturių Kampų žemėje, kurioje susikerta Jutos, Kolorado, Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijos, keisti geologiniai dariniai - įprastas dalykas. Ne veltui šiame krašte įkurta daugybė nacionalinių parkų ir apstu gamtos paminklų. Tarp šių įžymybių Čelio kanjonas užima ypatingą vietą, nes išlaikęs rimtį, esti nuošaliai ir yra svarbus vietos žmonių gyvenimui ir tikėjimui.
    Čelio kanjonas nėra vientisas slėnis, tai greičiau kanjonų labirintas, išgraužtas lėtai tekančių upių raudoname Difajenso plynaukštės smiltainyje. Kanjono uolos, kurių aukštis svyruoja nuo 9 m iki 300 m, nėra visiškai plikos, tačiau jos neįtikėtinai lygios. Jų paviršius atrodo taip, lyg būtų glotniai užteptas raudonu glaistu. Tamsūs dryžiai, primenantys dažų nubėgimus, ženklinantys kanjono sienas, vadinami „dykumos laku". Juos paliko mineralinių medžiagų gausus vanduo, garmantis žemyn uola.
    Nors šaltis, nuolat ardantis kanjono pakraščius, vieną po kito siunčia žemyn riedulių papliūpas, apačioje nedaug uolų skeveldrų. Sudužę smiltainio rieduliai per trumpą laiką suyra į smėlį, o šį tiesiog išpusto vėjas. Tad šio plataus kanjono dugnas dailus ir tvarkingas, ypač pavasarį, kai sidabriniai upokšniai išsilieja iš smėlėtų krantų, o jaukiuose apačioje gyvenančių navachų soduose žydi obelys ir persikai.
    Nepaisant atšiaurių žiemų, Čelio kanjonas visuomet traukė gyventojus. Aukštai iškilusių uolų papėdėje gausu gilių olų.
    Kai kuriose jų stovi akmeniniai pastatai, palikti senovės kultūros, išnykusios maždaug 1300 m. po Kr. Šiuos žmones navachai vadino anasaziais - „senovės žmonėmis".

    Šventoji žemė

    Ispanai, pirmąkart užklydę čionai XVI a., atkaklius ir sumanius vietinius gyventojus pavadino navachais. Patys save jie vadino tiesiog dineh, t. y „paprastais žmonėmis". Visą šį kraštą, apsuptą šventų San Francisko, Vakarinės, Blankos ir Teiloro kalnų viršūnių, jie laikė savo šventąja žeme.
    Neįprastas kanjono pavadinimas kilęs iš navachų kalbos žodžio, reiškiančio „akmens slėnis". Šiame slėnyje šalia anasazių įrašų navachai pavaizdavo ir savąją pasaulio sukūrimo versiją. Dar anksčiau, nei iš požemio išėję Pirmoji Moteris ir Pirmasis Vyras, Žemėje gyvenusios šventos būtybės. Ant kanjono urvų sienų ir uolų išpieštos bei išraižytos šių legendų scenos.
    Kanjonas buvo navachų tvirtovė kovojant su įsiveržėliais: pirmiausia ispanais (1805 m. jie nužudė 115 navachų genties vyrų, moterų ir vaikų viename iš kanjono urvų), vėliau - amerikiečių kolonistais. 1863 m. JAV vyriausybė pasiuntė kavalerijos dalinius, kuriems vadovavo pulkininkas Kitas Carsonas. Kavalerija privertė navachus pasiduoti. Apie 7000 buvo paimti nelaisvėn ir pėsčiomis nuvaryti į Naująją Meksiką. Ši 320 km kelionė iki šiol karčiai prisimenama Ilgojo pasivaikščiojimo vardu.
    Po ketverių metų vyriausybė leido navachams grįžti į savo žemes. Šiandien šis kraštas oficialiai paskelbtas Navacho indėnų rezervacija. Tai žemė, kurioje kiekvienas akmuo, kiekvienas gamtos kūrinys įpintas į navachų tikėjimą. Aukščiausia navachų tikėjimo tiesa skelbia, kad visata yra vienis ir tik darniai su aplinka gyvendamas žmogus galįs pasiekti aukščiausią tikslą - susilieti su visaapimančiu grožiu. Patyrus kanjono rimtį ir didybę, nesunku suvokti, kaip galėjo kilti toks tikėjimas.
    Netoli Čelio kanjono dunkso Akmeninis miškas. Tai dar vienas nacionalinis parkas, kurio dykumoje išvartyti medžių kamienai guli nejudinami jau 225 mln. metų. Šie medžiai augo, vešėjo ir sunyko dinozaurų eros pradžioje, kai ši Arizonos dalis dar buvo atogrąžų pelkė.
    Nuvirtę kamienai skendėjo pelkės dumble sugerdami gruntinius vandenis su kvarco priemaiša. Šis ilgainiui pakeitė organinius audinius sudarydamas kietą vaivorykštės spalvomis tviskantį mineralą - agatą. Pamažu minkšto akmens sluoksnis, dengęs suakmenėjusius medžius, nutrupėjo ir apnuogino amžiams sustingusius medžius ir paparčius, žuvų ir roplių liekanas, menančias seniausius laikus, kai pasaulis dar buvo jaunas.

    Senoviniai griuvėsiai

    Pasislėpę nišoje tarp Čelio kanjono uolų, dunkso vis dar įspūdingi akmeninių pastatų griuvėsiai su aukštais bokštais ir požeminėmis laidojimo olomis. Statytojai anasaziai gyveno šiame krašte 100-1300 m. po Kr.
    Anasaziai buvo ne tik įgudę statytojai, bet ir puikūs ūkininkai, audėjai, krepšių pynėjai ir puodų žiedėjai, prekiavę net su Meksikos kraštais ir Ramiojo vandenyno pakrante. Priežastis, kodėl jie išmirė XIII a., niekad nebus atskleista. Galbūt juos užklupo didžiulė sausra ar badas. Jų mirtį mena tik didingi pastatai.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos Valstijos
    Susijusios nuotraukos iš Flickr:
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*