Jungtinės Amerikos Valstijos: Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
Brakeno urvo šikšnosparniai
Blugraso regionas Kentukyje
Atlantiniai Kardauodegiai, Delavarų įlanka
Didieji ežerai
Sagvaro nacionalinis parkas
Reinyro kalno nacionalinis parkas
Oregonas - Hudo kalnas
Aliaska - Denalio nacionalinis parkas
Juta - Siono (Zion) nacionalinis parkas
Kalifornija: San Franciskas - Auksinių vartų tiltas
Kalifornija - Amerikos medžiai milžinai
Kalifornija - Pilis, tinkanti laikraščių magnatui
Niujorkas: Manhetenas - visų miestų miestas
Juta - Amerikos negyvoji jūra
Kalifornija - Mono ežeras
Naujoji Meksika - Bisti dykynė
Florida - Evergleidsas
Kentukis - Mamuto urvas
Naujoji Meksika - Baltieji smėlynai
Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas
Kalifornija, Nevada - Mirties slėnis
Arizona - Meteorinis krateris
Oregonas - Kraterio ežeras
Juta - Braiso kanjonas
Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas
Arizona - Didysis kanjonas
Vajomingas - Jeloustonas
Vajomingas - Velnio bokštas
Juta - Arkos
Niagaros krioklys
Pietų Dakota - Bedlendas
Kalifornija - Josemitis
Aliaska - Katmajaus kalnas
Aliaska - Brukso kalnagūbris
Havajai - Haleakalos krateris
Havajai - Vajalealio kalnas
Šiaurės Amerika: Jungtinės Amerikos Valstijos , Kanada Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Kalifornija - Mono ežeras
Data: 2008-12-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1335, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Pasakiški akmens bokštai kyla iš didžiulio druskingo ežero Kalifornijoje, juosiamo virtinės snieguotų kalnagūbrių.
Antgamtiškos akmeninės smailės it miražas plūduriuoja perlamutru švytinčiame Mono ežere tarp smėlynų ir skurdžios pilkšvos augmenijos tolumoje stūksančių kalnų fone. „Nuostabių kontrastų kraštas, kur dykuma susitinka su apsnigtomis kalnų viršūnėmis", - teigia XIX a. amerikiečių gamtininkas Johnas Muiras.
Bemaž triskart sūresnis už jūrą Mono ežeras - tikras rojus pakrantės musėms, kurių čia milijonai, mat jos per sūrios net ežero žuvims. Ežero pavadinimas kilęs iš žodžio monači - „musių valgytojai". Taip tų vietų gyventojus, valgiusius šių musių lervas, vadino šošonų genties indėnai. Ežero vanduo turi muilo prieskonį. Dėl didelio druskingumo jame labai lengva plaukioti. XIX a. amerikiečių rašytojas Markas Twainas, apsilankęs prie Mono ežero, pareiškė, kad ežero vanduo toks šarmingas, jog jame galima kuo švariausiai išskalbti net ir stipriai išteptą drabužį.
Kailinių žvėrelių medžiotojų grupė, vadovaujama kapitono Josepho Walkerio, žymaus to meto kalnų keliautojo, buvo pirmoji europiečių ekspedicija, aprašiusi ežerą. Grupė keliavo iš Vajomingo į vakarų pakrantės kalnus. Pasak nario Zenaso Leonardo, 1833 m. spalio mėnesį jie sustojo ant aukšto Siera Nevados kalnų gūbrio, negalėdami atsistebėti „pagarbią baimę keliančia kalnų didybe".
Apačioje, dykumos viduryje plytėjo didžiulė mėlyno vandens taurė. Jie nusileidę žemyn ir patyrę, kad ežero vanduo labai sūrus. Jokios gyvybės nebuvo, išskyrus milijonus į sliekus panašių vandenyje besirangančių šliužų ir debesis musių, zvimbiančių palei krantą. Aibės kietų, akytų tarsi kempinė uolienų plūduriavo vandens paviršiuje.
Vos iškilusios virš vandens kyšojo neįprastų pavidalų minkšto akmens, panašaus į olandišką sūrį, uolos. Prie kranto virė karštosios versmės, o pietiniame ežero pakraštyje buvo gausu pajuodusių porėtų uolienų, patvirtinančių vulkaninę vietovės kilmę.
Mono ežero plotas maždaug 155 kv. km, jam daugiau kaip 700 000 metų. Ežero baseinas susidarė žemės poslinkių ir seisminio aktyvumo laikotarpiu kartu su Siera Nevados kalnais. Iš žemės gelmių besiveržiantys garų stulpai ir karštosios versmės byloja apie iki šiol veikiantį ugnikalnį. Paohos sala iškilo viduryje ežero ugnikalniui išsiveržus prieš 200 metų.
Ežerą maitina gėlavandeniai šaltiniai ir tirpstantis kalnų sniegas. Dėl sūrumo kaltos druskos ir mineralinės medžiagos, išplautos į ežerą per tūkstančius metų. Smailės, styrančios virš vandens, yra tufas (kalkakmenio atmaina). Ši uoliena iš lėto kaupiasi virš gėlo vandens šaltinių ežero dugne, šaltinių vandenyje ištirpusiam kalciui reaguojant su karbonatais, kurių gausu kietame ežero vandenyje. Tufo kolonos nustoja augti tada, kai vanduo nuslūgsta ir jų viršūnės iškyla virš jo.

Interesų konfliktas

Nuo 1941 m. vanduo ežere nuslūgo beveik 12 m. Taip atsitiko todėl, kad keturios iš septynių kalnų upių, plukdančių tirpstančių sniegynų vandenį į ežerą, buvo nukreiptos tiekti vandenį į Los Andželą, esantį už 443 km į pietus. Taip iš Mono ežero buvo atimta daugiau nei pusė vandens išteklių. Ežeras nuslūgo ir vanduo pasidarė dar sūresnis, o sausų, dulkinų druskožemių plotas gerokai išsiplėtė.
Mokslininkai būgštauja, kad tolesnis ežero sekinimas pakenks tiek ežerui, tiek ir jo gyventojams. Kartu su pakrantės musėmis vandenyje knibždėte knibžda krevečių, tačiau didėjantis druskingumas grasina jas sunaikinti. Tiek musės, tiek krevetės minta dumbliais, kurių čia gausybė. Žiemą, dumbliams žydint, mėlynas ežero vanduo nuo jų net pažaliuoja. Ežere lizdus sukantys kaliforniniai kirai ir jūriniai kirlikai sotinasi musėmis ir krevetėmis kaip ir milijonai migruojančių paukščių - iš viso 80 rūšių, pvz., ausytieji kragai, didieji ir apvalieji plaukikai.
Markas Twainas, 1863 m. vos nenuskendęs Mono ežere per audrą, nesusižavėjo juo. Jis praminė jį Kalifornijos Negyvąja jūra ir parašė štai ką: „Ši iškilmingai tyli neperplaukiama jūra, ši atsiskyrusi nuošaliausio pasaulio krašto gyventoja menkai tėra apdovanota vaizdingumu". Turbūt nedaugelis savo akimis mačiusiųjų šį ežerą pritartų rašytojo nuomonei. Daugumą pakeri stulbinamas peizažas ir šiurpus ežero grožis. Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos Valstijos Susijusios nuotraukos iš Flickr: Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: