Jungtinės Amerikos Valstijos: Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
Brakeno urvo šikšnosparniai
Blugraso regionas Kentukyje
Atlantiniai Kardauodegiai, Delavarų įlanka
Didieji ežerai
Sagvaro nacionalinis parkas
Reinyro kalno nacionalinis parkas
Oregonas - Hudo kalnas
Aliaska - Denalio nacionalinis parkas
Juta - Siono (Zion) nacionalinis parkas
Kalifornija: San Franciskas - Auksinių vartų tiltas
Kalifornija - Amerikos medžiai milžinai
Kalifornija - Pilis, tinkanti laikraščių magnatui
Niujorkas: Manhetenas - visų miestų miestas
Juta - Amerikos negyvoji jūra
Kalifornija - Mono ežeras
Naujoji Meksika - Bisti dykynė
Florida - Evergleidsas
Kentukis - Mamuto urvas
Naujoji Meksika - Baltieji smėlynai
Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas
Kalifornija, Nevada - Mirties slėnis
Arizona - Meteorinis krateris
Oregonas - Kraterio ežeras
Juta - Braiso kanjonas
Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas
Arizona - Didysis kanjonas
Vajomingas - Jeloustonas
Vajomingas - Velnio bokštas
Juta - Arkos
Niagaros krioklys
Pietų Dakota - Bedlendas
Kalifornija - Josemitis
Aliaska - Katmajaus kalnas
Aliaska - Brukso kalnagūbris
Havajai - Haleakalos krateris
Havajai - Vajalealio kalnas
Šiaurės Amerika: Jungtinės Amerikos Valstijos , Kanada Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas
Data: 2008-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1273, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Naujojoje Meksikoje susidariusiame urvine atrasti nesuskaičiuojami pasakiški lobiai.
Neįtikėtina! Toks jausmas apima kiekvieną keliautoją, nusileidusį apžiūrėti Lečugiljos urvyno. Po Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose plytinčios dykumos kalnais atrastas maždaug 100 km ilgio susijungiantis urvynas laikomas vienu ilgiausių pasaulyje. Urvyne akys raibsta nuo gausybės mineralais inkrustuotų „dekoracijų", čia svyrančių nuo lubų, čia puošiančių skliautus ir pamatą.
„Dekoracijų" grožis ir įvairovė stulbina. Siauri, 4,5 m ilgio tuščiaviduriai stalaktitai tarsi šiaudeliai kabo olos palubėje. Akmeninės gertuvės pastatytos ant gumbuoto pamato ar laikomos urvų paskliautėje kabančių stalaktitų. Gipso gijos, ne ką storesnės už žmogaus plauką, yra net 6 m ilgio. Vieni dariniai primena perlus, kukurūzų spragėsius, balionus ar apšerkšnijusius medžius, kiti panašesni į elegantiškai drapiruotus drabužius.
Regis, keista, kad ši stebuklų karalystė nebuvo atrasta iki pat 1986 m. 1914 m. vietiniai gyventojai nesėkmingai mėgino kasti ir naudoti trąšoms šikšnosparnių guaną, kurio buvo rasta prie pat įėjimo į urvyną. Galbūt, metams bėgant, koks nors atsitiktinis nuotykių ieškotojas ir buvo užklydęs į urvyną, tačiau atrasti raktą nuo jo durų pavyko tik 1986 m. ją atsitiktinai užtikusių speleologų grupei. Jie atkreipė dėmesį į stiprius vėjo gūsius ties įėjimu, o tai reiškė, kad yra daug didesnių urvų. Nukasę nuolaužomis užverstą urvo atkarpą, jie aptiko kone vertikaliai žemyn besileidžiančią šachtą. Ją dėl joje patirtos riedulių griūties pavadino Riedulių Kriokliu. Apačioje laukė nuostabiausio grožio urvų labirintas.
Lečugiljos tyrinėjimai užsitęsė. Tai lėmė ne tik skrupulingai atliekami tyrimai ar sudėtingas požemio reljefas ir gilūs ežerai, kuriuos tenka įveikti tyrinėtojams. Mokslininkai puikiai supranta, koks trapus yra šis požeminis pasaulis. Didesni skersvėjai ir temperatūros pokyčiai atneštų jam nepataisomą žalą.

Žmogaus keliami pavojai

Kad ir kaip atsargiai urvuose darbuojasi speleologai, neįmanoma visiškai nepakenkti šiems trapiems pirmykščiams dariniams. Daugelis urvų „dekoracijų" iš gipso (to paties, kuris naudojamas medicinoje), tad jos yra nepaprastai trapios. Neatsargus judesys gali sunaikinti milijonus metų gamtos kurtą grožybę. Jei nors truputį sumažėtų oro drėgnumas, o taip galėtų atsitikti, pvz., praplatinus įėjimą į urvą, negrįžtamai būtų pakenkta švytinčiam gipsui: jis imtų dūlėti ir galiausiai visai suirtų.
Todėl speleologai turi nuolat saugotis. Kur galima, jie vaikšto basomis, nes nenori išpurvinti urvų pamato. Jie turi būti atidūs ir neįsipjauti kojų ten, kur urvų pagrindas dantytas, antraip liktų kraujo dėmių. Visos atliekos iš urvyno išnešamos plastikiniuose maišeliuose. Požeminiuose tyro vandens telkiniuose niekas nesimaudo.
Dauguma klintinių urvų Žemėje susidarė rūgščiam lietui sunkiantis gilyn į gruntą. Tik Lečugiljos uolienos, atrodo, buvo išgraužtos iš apačios į viršų. Iš giliai žemėje slūgsančių naftos telkinių kylančios dujos smelkėsi pro uolienų įtrūkimus ir jungėsi su deguonimi ir vandeniu. Susidariusi sieros rūgštis reagavo su klintimis ir požeminiuose urvuose ištirpino pasažų labirintus, susidarė gipsas.
Per milijonus metų urvus išpuošė mineralai, kuriuos labirintais plukdė vanduo. Taip susidarė stalaktitai, stalagmitai ir daugelis gipso „dekoracijų". Kvapą gniaužiantys gipso dariniai kabo Sietynų salėje. Jie susidarė aukščiau urve glūdėjusiems ir vandens ištirpintiems mineralinių medžiagų telkiniams skverbiantis pro urvo skliautą ir garuojant.
Urvų specialistai teigia, kad norint išsaugoti šiuos Aladino požemio lobius nepaliestus, į Lečugiljos urvyną turėtų būti įleidžiami tik tyrinėtojai, plačiajai visuomenei šis trapus gamtos kūrinys neturėtų būti prieinamas. Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos Valstijos Susijusios nuotraukos iš Flickr: Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: