Oregonas - Kraterio ežeras
Data: 2008-12-07,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1240,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Skaidraus mėlio ežeras Oregono valstijoje tyvuliuoja prieš 7000 metų kalno viršūnėje atsivėrusioje įduboje.
Vienas Kanzaso valstijos mokinukas 1870 m. laikraštyje, į kurį buvo suvynioti jo priešpiečiai, perskaitė trumpą straipsnelį apie aukštai Oregono kalnuose tyvuliuojantį ežerą tarp plikų stačių uolų. Ežero dugne esąs užgesęs ugnikalnis. Perskaitęs šį straipsnį dar vaikystėje, Williamas Gladstone`as Steelis visą savo gyvenimą rūpinosi Kraterio ežeru. Jis be atvangos kovojo už tai, kad ežeras būtų apsaugotas nuo žmogaus veiklos, ir jo pastangas galiausiai vainikavo sėkmė - 1902 m. Kraterio ežeras buvo paskelbtas penktuoju nacionaliniu parku Jungtinėse Valstijose.
Ežeras, kurį Steelis taip įnirtingai gynė, tyvuliuoja gilioje įduboje, prieš 7000 metų paliktoje Mazamos kalno, jo viršūnei susmukus po smarkių ugnikalnio išsiveržimų. Šį 8 km skersmens ežerą iš visų pusių supa įvairiaspalvės uolos, stačiai kylančios nuo vandens ir viršuje sudarančios dantytą keterą. Jų aukštis nuo ežero paviršiaus vietomis siekia beveik 600 m. Tai kone dukart aukščiau už Eifelio bokštą.
Ežero vandenį drumsčia dvi nedidelės, bet labai skirtingos salos. Burtininko sala primena beveik idealų ugnikalnio kūgį. Vaiduoklių Laivas, pasirengęs išplaukti iš pietinio ežero pakraščio, turi stiebą, bures ir net takelažą, kurį atstoja aštriabriaunės salos uolos ir smailėjantys spygliuočiai medžiai.
Kraterio ežeras tyvuliuoja 1882 m virš jūros lygio Kaskadiniuose kalnuose. Žiemos čia ilgos ir žvarbios. Sniego iškrinta iki 150 m per metus. Snigti pradeda jau rugsėjį, o nustoja tik birželį - visą šį laiką apsigaubęs rūku ežeras tūno įdubos gilybėje.
Pavasarį, pradėjus tirpti sniegui, motina gamta nedrąsiai lenda iš žiemos užančio. Laukinės gėlės nuspalvina šlaitus, juodieji lokiai pakyla iš žiemos guolio, o juodauodegiai elniai ir briedžiai traukia į pievas.
Šiuose kraštuose gyvenusioms klamatų ir maklakų indėnų gentims Kraterio ežeras kėlė pagarbią baimę. Klamatai laikė šį bauginantį ežerą užburta vieta, tad čia buvo leidžiama lankytis tik žyniams ir šventiesiems - šie eidavę ten atgauti savo galių.
Maklakų legenda sako, kad Mazamos kalne įvykęs mūšis tarp dviejų pasaulių valdovų - Skelio ir Lao. Pirmasis buvęs Dangaus pasaulio valdovas, o antrasis valdęs Požemių pasaulį ir gyvenęs kalne su savo mokiniais pabaisomis. Įnirtingai jiems grumiantis, didžiulės uolos kilusios į dangų, miškai skendę gaisruose, o žemė kraupiai drebėjusi. Viskas nurimę tik tada, kai Lao kritęs nebegyvas, o iš kalno viršūnės telikusios vienos aiženos. Skelis įmetęs nuketvirčiuotą Lao kūną į milžinišką duobę, atsivėrusią sugriuvusiame kalne. Pastarojo mokinių ašaros šią įgriuvą sklidinai pripildžiusios - taip atsiradęs Kraterio ežeras. Lao galva likusi gulėti ten, kur nukritusi, ir vėliau europiečių kolonistų buvo pavadinta Burtininko sala.
Legendoje minimas mūšis, galimas daiktas, mena tikrus įvykius. Prieš išsiveržimą, įvykusį maždaug 5000 m. pr. Kr., Mazamos kalnas buvo maždaug 3600 m aukščio daugiakūgis ugnikalnis. Tuomet pagrindinis ir daugybė mažesnių kraterių pradėjo spjaudyti didžiulius kamuolius įkaitusių pelenų. Šie storai nuklojo ugnikalnio šlaitus. Išsiveržimai stiprėjo ir galiausiai iš ugnikalnio ištekėjo tiek daug uolienos masės, kad jo vidurys įgriuvo ir liko 1200 m gylio kaldera. Joje dabar tyvuliuoja Kraterio ežeras. Paskutinis Mazamos atodūsis, kai įgriuvo kalno viršūnė, pakėlė į dangų milžinišką pelenų debesį. Šis nusileido didžiulėje teritorijoje nuo Nevados iki Saskačevano daugiau nei 1200 km spinduliu.
Per tūkstančius metų vanduo įduboje nusistovėjo ir susidarė 589 m gylio ežeras - giliausias Jungtinėse Valstijose. Nė vienas upelis į Kraterio ežerą nei įteka, nei iš jo išteka. Išgaruojantį ir susigeriantį į žemę vandens kiekį tiksliai pakeičia sniegas ir lietus.
Smarkiai išsiveržęs, vėliau ugnikalnis vis dar ruseno, ir ežere iškilo nauji vulkaniniai kūgiai, pvz., Burtininko sala. Beje, dantytos Vaiduoklių Laivo smailės yra daug senesnės, susidariusios iš vertikalaus kietų uolienų sluoksnio, kadaise užpildžiusiu įtrūkimą tarp uolų per gerokai seniau vykusį išsiveržimą.
Pastaruosius 12 000 metų ši vietovė buvo nuolat gyvenama, tad Mazamos kalno išsiveržimą galėjo matyti ne vienas amžininkas. Kraterio ežero papėdėje buvo rasta dar senesnius laikus menančių įrankių ir sandalų, palaidotų po pelenais - tarytum pėdsakų anų katastrofiškų įvykių, sukūrusių šį nepaprasto grožio gamtos stebuklą.
Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
Daugiau straipsnių:
Šiaurės Amerika
,
Jungtinės Amerikos Valstijos
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: