-
Jungtinės Amerikos Valstijos: Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
Brakeno urvo šikšnosparniai
Blugraso regionas Kentukyje
Atlantiniai Kardauodegiai, Delavarų įlanka
Didieji ežerai
Sagvaro nacionalinis parkas
Reinyro kalno nacionalinis parkas
Oregonas - Hudo kalnas
Aliaska - Denalio nacionalinis parkas
Juta - Siono (Zion) nacionalinis parkas
Kalifornija: San Franciskas - Auksinių vartų tiltas
Kalifornija - Amerikos medžiai milžinai
Kalifornija - Pilis, tinkanti laikraščių magnatui
Niujorkas: Manhetenas - visų miestų miestas
Juta - Amerikos negyvoji jūra
Kalifornija - Mono ežeras
Naujoji Meksika - Bisti dykynė
Florida - Evergleidsas
Kentukis - Mamuto urvas
Naujoji Meksika - Baltieji smėlynai
Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas
Kalifornija, Nevada - Mirties slėnis
Arizona - Meteorinis krateris
Oregonas - Kraterio ežeras
Juta - Braiso kanjonas
Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas
Arizona - Didysis kanjonas
Vajomingas - Jeloustonas
Vajomingas - Velnio bokštas
Juta - Arkos
Niagaros krioklys
Pietų Dakota - Bedlendas
Kalifornija - Josemitis
Aliaska - Katmajaus kalnas
Aliaska - Brukso kalnagūbris
Havajai - Haleakalos krateris
Havajai - Vajalealio kalnas
Šiaurės Amerika: Jungtinės Amerikos Valstijos , KanadaĮdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje.RSS Naujienos:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: -
Vajomingas - Jeloustonas
Data: 2008-12-06, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2070, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
Karštuose garuose skendinčiame krašte verdantys geizeriai trykšta daug aukščiau, nei pasakoja bemoliai.
Prieš daugel metų, Jungtinėms Amerikos Valstijoms dar tik murkdantis ankstyvoje paauglystėje, girių tankmėse buvo galima sutikti sudiržusių atsiskyrėlių, pasakojančių istorijas apie kraštą vakaruose, kur verdantys fontanai kylą aukštai virš medžių, o žemė drebanti nuo jų dundesio. Ten stūksą stiklo ir sieros kalnai. Ten esą vietų, kur gali pasigauti upėtakį ir čia pat jį išsivirti verdančio vandens sietuvoje, ežerų, kuriuose it dažų katiluose burbuliuoja spalvotas vanduo. Ten pat terasomis kylančios porcelianinės vonios, kuriose žmogus galįs maudytis kokios tik panorėjęs temperatūros vandenyje.
Vienos upės bėgančios iki pat tolimo Ramiojo vandenyno, kitos - iki Atlanto. Kai kurios tekančios taip srauniai, kad nuo trinties kaistas jų dugnas. Didžiausioji nerianti žemyn į kanjoną, kurio spalva esanti gryniausio aukso. Dar jie sakė, kad tame krašte augą „suakmenėjusių medžių miškai", kuriuose „suakmenėję paukščiai čiulbą suakmenėjusias giesmes".
Niekas jais, suprantama, netikėjo, tačiau pasakojimai ir toliau plito. 1871 m. vyriausybė pasiuntė ekspediciją ištirti vakaruose plytinčių žemių. Vos po metų, priėmęs šios ekspedicijos ataskaitą, prezidentas Grantas paskelbė 9000 kv. km ploto teritoriją pirmuoju pasaulyje nacionaliniu parku: „Parko žemės nedalintinos ir neparduotinos... Jis skirtas žmonių labui ir pasigėrėjimui". Jeloustono parko pavadinimas kilęs iš indėnų žodžio, kuriuo jie vadino didžiausią parko teritorija tekančią upę.Pasakojimai ne iš piršto laužti
Nuo to laiko milijonai turistų pamato, kad senoliai iš esmės buvo teisūs. Upės iš tiesų teka į abi Kontinentinės vandenskyros, dalijančios parką, puses. Ir stiklo kalnas nepramanytas: Obsidiano uola iš tiesų susidariusi iš vulkaninio stiklo. Tokį šošonų indėnų kariai kadaise naudojo strėlių antgaliams. Minervos karštųjų versmių terasose garuojančiomis pakopomis kyla gamtinio kalcito vonios, o Dažų Fontano Katile verdančio purvo telkiniai išties yra nudažyti mineralinių medžiagų visomis vaivorykštės spalvomis. Tačiau apima šioks toks nusivylimas sužinojus, kad Fairehoulo upės vandenys įkaitę ne nuo trinties, o nuo karštų uolienų dugne.
Ir vis dėlto labiausiai aptarinėjami nuostabūs Jeloustono geizeriai. Antai Tikslusis maždaug kas 1,4 val. virdamas ir šniokšdamas iššvirkščia vandens čiurkšlę į maždaug 27-58 m aukštį. O kur dar daugybė kitų? Ir visi jie skirtingi! Štai Grotos geizeris trykšta iš balto kvarco olos, Riversaido geizeris puslankiu išspjauna verdančio vandens kamuolį virš Fairehoulo upės, aukščiausias pasaulio Garlaivio geizeris išsiveržia dukart aukščiau nei Tikslusis. Tik Garlaivis ištrykšta tarpais nuo keturių dienų iki ketverių metų.
Kad geizeris iššautų, būtini trys dalykai: vandens perteklius, karštis ir uolienų struktūra, panaši į vandentiekio sistemą. Kaitina lava, atitekanti iš Žemės branduolio. Ši išsilydžiusi uoliena Jeloustone slūgso kiek giliau nei 5 km žemėje.
Gausiai parke lyjantis lietus pro akytas uolas sunkiasi maždaug 500 m. Ten veikiamas aukšto slėgio vanduo įkaitinamas iki temperatūros, gerokai viršijančios įprastinę vandens virimo temperatūrą. Karštas vanduo kyla į viršų ir netoli paviršiaus labiausiai įkaitęs vanduo virsta garais. Šie stulpu iššauna į paviršių ir prasideda grandininė reakcija: mažėjant slėgiui dar daugiau suspausto įkaitinto vandens išsiveržia garų pavidalu. Išsiveržimas trunka tol, kol „vandentiekio sistema" ištuštėja. Iš apačios pritekančiam karštam vandeniui vėl užpildžius požeminius rezervuarus, viskas prasideda iš naujo.
Iš viso parke suskaičiuojama apie 10 000 terminių reiškinių. Be geizerių, parke gausu kunkuliuojančio purvo telkinių, karšto garo srovių - fumarolių, besiveržiančių pro žemės plyšius, karštųjų versmių. Pastarosios dažnai apaugusios smaragdo ir turkio spalvų dumbliais, prisitaikiusiais gyventi kone virimo temperatūros vandenyje.
Visus šiuos reiškinius sukelia lava, kunkuliuojanti po plona žemės plutele, nuolat grasinanti papurtyti žemės paviršių. Maždaug prieš 600 000 metų ji iš tiesų viską aplinkui sudrebino: sukėlė smarkių išsiveržimų beveik 2590 kv. km plote Uoliniuose kalnuose, išspjovė į dangų milžinišką kiekį pelenų ir plonu vulkaninių dulkių sluoksniu pasidengė daugiau nei pusė Šiaurės Amerikos. Likusi be atramos pluta susmego į ištuštėjusią bedugnę, palikdama 3100 kv. km dydžio kalderą.
Vėliau ne tokie smarkūs išsiveržimai beveik pripildė kraterį pelenų ir lavos, užtvenkė pirmykštę Jeloustono upės vagą ir taip susidarė Jeloustono ežeras. Bet upė, padedama trijų ledynmečių, ypač karšto vandens ir garų, suminkštinusių kalderos keterą, pamažėle išgraužė šiandienį Didįjį kanjoną. Į jį ežero vandenys palydi upę per daugybę didingų krioklių.Suakmenėję medžiai
Niekur kitur senovės išsiveržimų pėdsakai nėra tokie ryškūs kaip Spesimeno gūbryje. Čia stūkso prieš milijonus metų po vulkaninių pelenų ir šlako sluoksniu palaidoti ir suakmenėję medžiai, nespėję sudegti dėl deguonies stygiaus. Šie platanai, riešutmedžiai, ąžuolai, sedulos, magnolijos nesunkiai atpažįstami net ir šiandieną.
Slenkant amžiams, organinę medienos medžiagą ląstelė po ląstelės keitė uolienų mineralai. Galiausiai suirus paskutiniam apdangalui dienos šviesą išvydo akmeninės kadaise ugnikalnio palaidotų medžių kopijos. Jeigu jums sunkoka suvokti, kaip ilgai užtruko šis procesas, įsivaizduokite štai ką: atskirose gūbrio vietose rasta 27 skirtingais laikotarpiais suakmenėjusių miškų, klodais dengiančių vienas kitą, liekanų. Prieš kiekvieną išsiveržimą šimtus metų miškas augdavo toje pačioje vietoje, kol būdavo sudeginamas ir iš lėto virsdavo akmeninėmis skulptūromis. Tada ciklas vėl prasidėdavo iš naujo.Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma litteraDaugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos ValstijosSusijusios nuotraukos iš Flickr:






















Komentarai: Komentarų nėra...Komentarų forma: