Kanada: Gro Morno nacionalinis parkas
Orkos vakarų Kanadoje
Laurentijos kalnai
Fandžio įlanka
Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
Pilkieji lokiai, Karibų Čilkotinas
Migvašos nacionalinis parkas
Logano kalnas ir Kluonio nacionalinis parkas
Didieji ežerai
Joho nacionalinis parkas
Šiaurės elnių migracija
Kvebekas - Sienomis apjuostas senamiestis
Hopvelis - Gamtos skulptūros
Džasperio ir Banfo nacionaliniai parkai
Banfo ežerai
Niagaros krioklys
Makenzio delta
Nahanio upė
Niufaundlandas - Bruko tvenkinys
Ledynų įlanka
Elsmyro Žemė
Šiaurės Amerika: Jungtinės Amerikos Valstijos , Kanada Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Kanada: Gro Morno nacionalinis parkas
Data: 2011-01-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 630, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Niufaundlando sala yra labiausiai į rytus nutolusi Kanados dalis. Nelygiame vakariniame jos krante yra įsikūręs Gro Morno nacionalinis parkas. Tai Ilgųjų kalnagūbrių, besidriekiančių per visą salos ilgį, dalis. Šie kalnai - tai orų poveikį patyrusios kalnų virtinės, kuri susiformavo prieš tūkstančius milijonų metų, liekanos. Jie yra 20 kartų senesni už Kanados vakaruose esančius Uolinius kalnus. Kalnų virtinė iškilo po žemynų susidūrimo, o per paskutinius 3 milijonus metų patyrė 30 apledėjimų. Kadangi ledas tai pasirodydavo, tai pasitraukdavo, viršukalnės iro ir susiformavo šiandien matomos apvalios viršūnės.
Gro Morno nacionalinis parkas - tai nepaprasto gamtos grožio teritorija. 1987 metais jis buvo paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo vietove. Tai padaryta ne tik dėl išorinio poveikio, bet ir dėl to, jog vietovės topografija atskleidžia svarbiausias planetos evoliucijos pakopas. Galbūt vienas iš įstabiausių jo ypatybių yra vakarų Bruk Pondas... Orkos vakarų Kanadoje
Data: 2011-01-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1016, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Orkos (Orcinus orca), dar vadinamos banginiais žudikais, yra vieni iš geriausiai pasaulyje žinomų jūrų žinduolių. Iš tiesų tai delfinų šeimos nariai bei patys greičiausi jūrų žinduoliai. Orkos paprastai užauga iki 9 metrų ilgio, o sveria apie 10 tonų. Jas greitai galima atpažinti iš baltos ir juodos spalvos dėmių bei aukšto, siekiančio iki 1,8 metro, trikampio nugaros peleko.
Viena iš geriausių vietų, kurioje galima pamatyti orkas, - tai Britų Kolumbijos pakrantė, kurioje orkos vadinamos pietų gyventojomis. Jų teritorija driekiasi nuo Puget Saundo, šalia Jungtinių Valstijų sienos, į vakarus Vankuverio salos link. Šios orkos minta tik žuvimis, dažniausiai lašišomis, o praplaukiančios bei toli nuo kranto gyvenančios - ir jūros žinduoliais, pvz., ruoniais. Kita orkų grupė, vadinama šiaurės gyventojomis, telkiasi šiauriniuose Britų Kolumbijos vandenyse, tačiau jos nėra taip plačiai žinomos. Laurentijos kalnai
Data: 2011-01-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 673, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Laurentijos kalnai - nepaprastai gražus kalnų masyvas Kvebeke. Šis kalnų ir ežerų plotas pirmiausiai buvo kolonizuotas XIXa. pabaigoje ir jau daugiau kaip 60 metų vilioja gamtos mylėtojus. Senų kalnų, kuriuos per milijonus metų suformavo ledynai, vėjas ir vanduo, aukštis svyruoja nuo 300 iki 520 metrų, o aukščiausia Tremblanto viršukalnė siekia 968 metrus. Žiemos slidinėjimu garsėjančioje vietovėje yra įsikūręs to paties pavadinimo kaimas ir kurortas.
Ilgą laiką šios teritorijos buvo Amerikos indėnų medžioklės ir maisto rinkimo vieta. Iki pat šių dienų čia klesti laukiniai augalai ir gyvūnai. Tie, kurie mėgsta stebėti paukščius, vasarą gali džiūgauti: čia tikras didžiųjų šiaurės narų rojus, tuo metu ežerų pakrantės skamba nuo jų balsų. Fandžio įlanka
Data: 2011-01-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 651, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kanados pietryčiuose esanti įlanka garsėja nepaprastais potvyniais. Pavasario potvyniai porą dienų po Mėnulio jaunaties gali pasiekti iki 16 metrų lygį Mainaso įlankoje, kadangi 100 bilijonų tonų vandens plūsteli į įlankos ištakas, o paskui į upes, sukeldamas tikrą fenomeną - stiprią priešpriešinę potvynio bangą Trure, Naujojoje Škotijoje, bei atvirkštinį krioklį Šv. Jono upėje, Naujajame Bransvike.
Potvynio vanduo juda labai greitai: per maždaug šešias valandas jis nubėga 280 km. Srovės sukasi prie salų, povandeninių kalnų, taip sukeldamos sūkurius, vandens viesulus ir verpetus. Jei susiklosto palankios sąlygos, netoli Naujojo Bransviko Pasamakvodžio įlankos pakrantės galima stebėti ypatingą reiškinį: besisukančio vandens plote susiformuoja vienas didžiulis verpetas, kurio plotas yra apie 76 metrus, o vanduo skleidžia keistą garsą. Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
Data: 2010-12-18, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1263, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Ledynų nacionalinis parkas ir rezervatas yra įsikūręs Aliaskos įlankoje, pietrytinėje šalies dalyje. Tai stebuklų šalis, kurioje plyti sniegu padengti kalnai ir akinantys ledynai. 1925 metais ji buvo paskelbta nacionaliniu paminklu ir įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo vietovių sąrašą kaip didžiulio parko, kuris apima Kanados Tatšenšinio-Alseko ir Kluonio nacionalinius parkus, dalis.
Parkas užima 13 053 kv.km plotą: jis apima didelę Fervederio kalno dalį ir Amerikai priklausančią Alseko upę bei pačią Ledynų įlanką. 1794 metais kapitonas Džordžas Vankuveris (George Vancouver) atrado Ledinį sąsiaurį, esantį pietiniame įlankos pakraštyje. Viskas, ką jis aptiko, buvo didžiulis ledynas, tačiau 1879 metais gamtininkas Džonas Muiras nustatė, jog ledynas atsitraukė per maždaug 80 km, palikdamas Ledynų įlanką kilvateriu. Pilkieji lokiai, Karibų Čilkotinas
Data: 2010-12-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 304, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Karibų Čilkotino pakrantė plyti centrinėje Britų Kolumbijos teritorijoje, už 240 km į vakarus nuo Vankuverio. Ji tęsiasi nuo Ramiojo vandenyno vakaruose iki Karibų kalnų rytuose ir apima tris Britų Kolumbijos nacionalinius parkus. Teritoriją kerta dvi pagrindinės upės: švarusis Čilkotinas ir dumblina Freizerio upė, tačiau laukinį grožį kurti padeda ir daugybė kitų upių bei ežerų.
Vakarinė pakrantės dalis yra sausoji pusė. Čia besidriekianti Freizerio plynaukštė susiformavo prieš milijonus metų tirpstant ledui, kuris ją išlygino, o dvi upės rytuose ir vakaruose išgraužė gilius, stačius slėnio, kuriuo jos ir plaukia, šlaitus. Tai pilkųjų lokių šalis. Pilkieji lokiai (Ursus arctos) yra visaėdžiai, mintantys augalais ir šaknimis, elnių, briedžių, stirnų jaunikliais, o vasarą lašišomis, kurios link aukštupio plaukia neršti. Migvašos nacionalinis parkas
Data: 2010-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 329, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Migvašos nacionalinis parkas įsikūręs Gaspės pusiasalyje, rytinėje Kanados Kvebeko provincijoje. Pusiasalį nuo likusios provincijos dalies skiria Šv. Lauryno upė, tapusi šiaurine parko siena.
Šiandien ši teritorija yra apaugusi drebulynais, beržynais ir eglynais, tačiau prieš 370 milijonų metų dabar atšiaurioje pusiasalio pakrantėje driekėsi tropinės upės žiotys, o šiltame potvynio vandenyje plaukiojo daugybė žuvų. Vienos turėjo šarvus, kitos - dyglius, o trečios (Eusthenopteron foordi) - plaučius ir pelekus, dėl kurių galėjo padaryti svarbų evoliucijos šuolį. Šios žuvys persikėlė į krantą ir evoliucionavo į keturkojus, oru kvėpuojančius sausumos gyvūnus. Logano kalnas ir Kluonio nacionalinis parkas
Data: 2010-11-08, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 796, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kluonio nacionalinis parkas yra įsikūręs pietvakariniame Jukono pakraštyje. 1979 metais jis kartu su Tatšenšinio-Alseko, Vrangelio-Šv.Elijo ir Ledynų įlankos parkais buvo įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Logano kalnas yra aukščiausia Kanados viršukalnė bei antra pagal aukštį po Makinlio viršukalnės Šiaurės Amerikos vieta, jos aukštis - 5950 m. Aukšti kalnai ir galingi sniegynai dengia beveik 80%, t.y. 22 000 kv.km parko teritorijos. Logano viršukalnė yra Šv.Elijo kalnų dalis, o jo aukštis vis dar didėja dėl tektoninio aktyvumo. Šio kalno pakraščių ilgis yra pats didžiausias pasaulyje.
Logano kalnų masyvą dengia snieguota plynaukštė, o iš 12 kitų kalnuose stūksančių viršukalnių Logano kalnas yra aukščiausias. Iš visų pusių į plynaukštę veda šlaitai, tačiau norint jais kopti, reikia iš anksto, bent prieš tris mėnesius, įsigyti licenciją. Kalnų viršūnėje galima bet kada papulti į atšiaurias pūgas dėl netoliese esančios Aliaskos įlankos. Logano kalnas garsėja šalčiu, 1991 metais čia buvo užfiksuota -77,5 °C. Didieji ežerai
Data: 2010-11-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1050, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Penki Didieji Šiaurės Amerikos ežerai - Eris, Huronas, Mičiganas, Ontarijas ir Aukštutinis ežeras - plyti netoli Kanados - Jungtinių Valstijų sienos. Juos suformavo didžiuliai ledynai paskutinio ledynmečio metu, o ištirpęs ledas užpildė vandeniu.
Šie susisiekiantys ežerai sudaro patį didžiausią gėlo vandens telkinį pasaulyje: jo tūris yra 22 821 kub.km, o bendras plotas - 151 681 kv.km, su Atlanto vandenynu jie susisieja Šv. Lauryno upe. Dėl šios sąsajos su vandenynu ežerai išnaudojami pramonei, ypač Jungtinių Valstijų pusėje, tačiau krovinių gabenimas yra sėkmingai plėtojamas geležinkeliais, keliais ir oru, todėl ežerai tapo ramesni negu buvo anksčiau. Toliau nuo pagrindinių miestų - Detroito, Čikagos, Bafalo ir Monrealio - galima išvysti tylių įlankų ir ramių kaimo vietovių. Tai nepakartojamas kraštovaizdis, kurį verta pamatyti. Joho nacionalinis parkas
Data: 2010-04-13, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 759, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Joho nacionalinis parkas yra mažiausias iš keturių nacionalinių parkų, kurie visi kartu sudaro Kanados Uolinių kalnų parkų pasaulio paveldo vietovę. Parkas išsidėstęs pietrytinėje Britų Kolumbijos dalyje, vakariniame Uolinių kalnų šlaite. Tai kvapą gniaužiančių vaizdų teritorija, kur galima išvysti snieguotų viršukalnių (iš jų 28 yra aukštesnės negu 3000 m), ledinių ežerų, krioklių, sraunių upių ir tamsių, tankių miškų.
1909 m. Čarlzas Volkotas iš Smitsono instituto čia atrado unikalius kambro eros fosilijų klodus. Tai beveik 120 minkštakūnių vandens gyvūnijos rūšių, kurių amžius siekia 515 milijonų metų. Jos puikiai išsilaikė nuo to laiko, kai šilti, seklūs jūrų vandenys skalavo teritoriją, kuri vėliau apaugo mišku. Šios paprastos gyvybės formos įgavo keisčiausių pavidalų. Fosilijos, randamos Burgeso skalūnuose, suteikia mokslininkams daugybę informacijos apie patį evoliucijos procesą. Be šitos, yra žinomos tik dvi fosilijų vietovės. Šiaurės elnių migracija
Data: 2010-04-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 622, Komentarų: 0, Kanadoje yra daugiau kaip 2,4 milijono šiaurės elnių, kurie aptinkami nuo Britų Kolumbijos vakaruose iki Niufaundlando rytuose, nuo Jungtinių Valstijų sienos pietuose iki Elsmyro salos Poliarinio rato šiaurėje. Pusė iš šių šiaurės elnių yra nederlingų žemių gyventojai, dauguma jų gyvena aštuoniose didelėse migruojančiose bandose, kurios keliauja iš šiaurėje esančios tundros į pietuose plytinčius skurdžius spygliuočių miškus. Tokie vasaros ir žiemos klajojimai gali siekti iki penkių šimtų mylių. Ši migracija yra vienas iš nuostabiausių laukinės gamtos stebuklų. Kvebekas - Sienomis apjuostas senamiestis
Data: 2009-02-18, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1236, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kvebeko senamiestis, laikomas prancūzų civilizacijos lopšiu Amerikoje, 1985 m. buvo įrašytas į UNESCO istorinio ir kultūrinio paveldo sąrašą. Tai vienintelis įtvirtintas miestas į šiaurę nuo Meksiko, kurio gynybinės sienos yra išlikusios iki mūsų laikų. Nuo savo didingų sienų jis kviečia susipažinti su savo istorija. Miestas įsikūręs Šv. Lauryno (Saint-Laurent) upės kairiajame krante, netoli santakos su Šv. Karolio (Saint-Charles) upe. Ant kalvų, žvelgiančių į upę, yra pati seniausia miesto dalis - Aukštutinis miestas (Vieux-Quebec Haute-Ville), o jo papėdėje išsidėstę uosto statiniai ir šiuolaikinis verslo miestas. Dabartinis Kvebekas pastatytas kadaise buvusio indėnų kaimo vietoje, - jame 1534 m. lankėsi Žakas Kartjė (Jacques Cartier). Pirmoji europiečių gyvenvietė čia atsirado 1608 m., kai Samuelio de Šanleno (Samuel de Champlain) vadovaujama prancūzų kolonistų grupė šios natūralios tvirtovės papėdėje įkūrė kailių prekybos punktą (tais laikais buvo įprasta religinės ir politinės valdžios pastatus statyti įtvirtintoje ir aukščiau esančioje miesto dalyje, o prekeiviams ir amatininkams teko kurtis žemutinėje dalyje, prie upės). 1663 m. Kvebekas tapo Naujosios Prancūzijos sostine. Tačiau daugelį metų dėl jo kovėsi prancūzai ir anglai, kol 1759 m. miestas atiteko Britanijos karūnai. 1867 m. susikūrė Kanados konfederacija. Hopvelis - Gamtos skulptūros
Data: 2009-02-17, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1054, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Fandžio įlankos (Bay of Fundy) pakrantėje iškilusių Hopvelio uolų (Hopewell Rocks) 80 km pločio juosta driekiasi apie 275 km. Tai ne tik įdomiausias geologinis darinys Kanados Naujojo Bransviko (New Brunswick) provincijoje, bet ir vienas iš unikalių jūros procesų padarinių. Įstabias skulptūras sukuria 100 milijardų tonų Fandžio įlankos vandens, kuris kasdien du kartus užgriūva uolų apatinę dalį. Atoslūgio metu pasirodo tai, ką uoloms padarė erozija.
Fandžio įlanka, esanti Naujojo Bransviko ir Naujosios Škotijos provincijų pasienyje, garsėja pačia didžiausia pasaulyje jūros potvynių amplitude. Kai potvynio vanduo pasiekia Sent Džono (Saint John) upę (Naujasis Bransvikas) ir prieš upės srovę veržiasi aukštyn, kiekvieną dieną du kartus susidaro garsieji Sent Džono atgaliniai slenksčiai (Reversing Falls). Dėl Saulės ir Mėnulio gravitacijos jėgų pasireiškiantys Fandžio įlankos potvyniai atrodo didingai: apie 200 milijonų tonų vandens (tiek vandens yra visose planetos upėse kartu paėmus) du kartus per parą užlieja įlanką ir vėl atslūgsta. Dėl šio gamtos reiškinio Fandžio įlanka yra unikali ir paliekanti neišdildomą įspūdį... Džasperio ir Banfo nacionaliniai parkai
Data: 2009-01-01, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1683, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kanados Uoliniuose kalnuose vienas šalia kito yra keturi nacionaliniai parkai (Džasperio, Banfo, Joho ir Kutenėjaus) bei trys provincijos parkai (Robsono, Asiniboino ir Hamberio Kalno). Bendras šių saugomų teritorijų plotas bene didžiausias pasaulyje, o UNESCO Kanados Uolinių kalnų parkus paskelbė Pasaulio paveldo paminklu. Didžiausias ir šiauriausias parkas - Džasperis, jo paviršiaus plotas - 11 042 kvadratiniai kilometrai. Seniausias - Banfas, įkurtas 1885 metais (tada jo plotas buvo vos 26 kvadratiniai kilometrai) kontroliuoti karštųjų versmių eksploatacijai, dabar jo plotas - 6666 kvadratiniai kilometrai. Jis pavadintas kurortinio Banfo miestelio, kuriame gyvena apie 7000 žmonių ir niekada netrūksta turistų, vardu. Tokį populiarumą paaiškinti nesunku: kokioje pasaulio šalyje akis į akį susidursime su gražuoliu tauriojo elnio porūšiu, Šiaurės Amerikos vapičiu, ramiai besiganančiu miesto centre stovinčio viešbučio gėlyne? Buvo laikas, kai šios vietos garsėjo miškiniais bizonais, mažesniais už garsiuosius lygumų bizonus, bet šio porūšio jau nebėra, išnaikintas. Banfo ežerai
Data: 2008-11-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 799, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Uolinių kalnų fone it perlai žėri devynios galybės ledyno maitinamų ežerų.
Uolinių kalnų kanadinėje dalyje esantį Bou slėnį 1858 m. tyrinėjusiam geologijos mokslų daktarui Jamesui Hectorui keliantis per upę nešulinis arklys stipriai įspyrė į krūtinę. Po kurio laiko suradę ant kranto be sąmonės tįsantį Hectorą, indėnai vedliai palaikė jį mirusiu ir jau rengėsi laidoti. Bet tyrinėtojas pačiu laiku atgavo sąmonę ir, suprantama, atsisakė savo noru leistis į kapo duobę. Po to įvykio perėja ir upė gavo pavadinimą - Spiriantis Arklys.
Bou slėnis yra šiame kalnuotame ežerų krašte. Jame 1885 m. įkurtas seniausias Kanadoje Banfo nacionalinis parkas. Tuomet vadinamojo Karštųjų versmių draustinio plotas tesiekė tik 26 kv. km. Šių dienų Banfo nacionalinis parkas užima 6641 kv. km plotą Albertos provincijos pietuose. Parke, net 240 km nusidriekusiame rytiniu Uolinių kalnų pakraščiu, gausybė kalnagūbrių, pievų, ežerų ir ledynų. Kartu su Džasperio, Joho ir Kutenėjaus parkais Banfas užima milžiniškus laukinės gamtos draustinių plotus. Niagaros krioklys
Data: 2008-11-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3449, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Kriokliai dvyniai, perskirti įsispraudusios salos, su kurtinančiu griausmu skrodžia ūkanotą purslų uždangą.
Niagara reiškia „griaustinio vanduo". Tokį pavadinimą šiam didingam kriokliui, neįprastai ženklinančiam JAV ir Kanados pasienį, davė vietiniai indėnai. Ištekėjusi iš Erio ežero, Niagaros upė beveik 56 km ramiai plukdo vandenis, tačiau prieš Ontarijo ežerą paspartina tėkmę ir ima nekantriai veržtis milžiniškame purslų debesyje ir vaivorykščių pynėje skendinčio krioklio link, kur neįtikėtinas slenkstis iš maždaug 55 m aukščio siunčia riaumojantį vandens srautą į šėlstančią bedugnę.
Ožkos sala, vienu galu pakibusi virš šios kaskados skardžio, skiria upę į dvi atšakas. Rytinėje salos dalyje esantis Amerikos krioklys 300 m krinta tiesia linija. Pasagos krioklys, drebinantis Kanados žemę, yra dukart ilgesnis, o jo pavidalas, kaip galima spręsti iš pavadinimo, primena pasagą. Makenzio delta
Data: 2008-11-29, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1568, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Į šiaurę nuo poliaračio tekančioje Kanados didžiausios upės deltoje gausybė vandens arterijų apraizgiusios miškingas salas.
Bemaž šešis mėnesius per metus Makenzio upės delta Kanados šiaurės vakarų pakrantėje nepanaši į upės deltą. Vientisas ledas jungia salas ir upės atšakas su sušalusia pakrantės lyguma. Žvarbūs vėjai be atvangos košia šią beribę Arktinę žemumą. Ji keletą savaičių viduržiemį skendi tamsoje be menkiausio saulės spindulėlio. Šiuo metų laiku vieninteliai šviesos šaltiniai esti nuolat matomas pamėkliškas mėnulis ir įspūdinga Šiaurės pašvaistė, Aurora borealis, visą dangų nutvieskianti daugiausia žalios ir raudonos šviesų kaspinais. Inuitams, arba eskimams, Šiaurės pašvaistė yra Šokančių Dvasių įžiebtų laužų atspindžiai.
Pavasaris į Makenzio deltą ateina jaudinamai. Ilgai žiemai artėjant link pabaigos, atskirti deltos gyventojai nekantriai laukia tokio širdžiai mielo tirpstančio ledo pokšėjimo. Atskilę ledo luitai triukšmingai ima grūstis jūros link, pakeliui daužydamiesi į upės krantus. Gyvenimas deltoje išsyk atgyja. Per keletą valandų šis triukšmingas atlydys išlaisvina tankų didžiulę vėduoklę primenantį kanalų ir ežerų tinklą su nesuskaičiuojama daugybe mažyčių salelių. Nahanio upė
Data: 2008-11-29, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 947, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Atokiose Kanados šiaurės vakarų teritorijose plyti legendomis apipinta laukinio kerinčio grožio žemė.
Jeigu jūsų širdis vis dar ima greičiau plakti išgirdus apie tolimą, paslaptingą šalį, kur žaliuojantys slėniai pražysta tarp poliarinių sniegynų, o prasmegusias aukso kasyklas saugo laukiniai žmonės ir miškų dvasios, tai veikiausiai prie Nahanio upės praleistumėte pačias nuostabiausias savo gyvenime atostogas. O kur dar kraupūs šių vietų pavadinimai: Numirėlių slėnis, Begalvio kalnagūbris, Laidotuvių kalnagūbris, Slėnis, iš kurio negrįžtama?! Kiekvienas apipintas legenda. Taigi jūs jau pasirengę keliauti?
Kad ši teritorija liks nuošali, dabar užtikrina ir Kanados vyriausybė kartu su UNESCO. Pastaroji įtraukė upę ir jos apylinkes į Pasaulio paveldo sąrašą. Į vietovę patekti galima tik valtimi ar nedideliu lėktuvu. Tai buvo protingas sprendimas, nes natūralus upės grožis, jos tamsių kanjonų ir aukštų krioklių didingumas žavi kaip tik dėl to, kad čia visai nėra civilizacijos. Iš dalies vietovės atkampumą užtikrina ir jos didumas - uolėto Nahanio upės baseinas prilygsta net pusei Škotijos. Maža to, ši teritorija jau nuo amžiaus pradžios, aukso ieškotojams pradėjus skverbtis į krašto gilumą, užsitraukė nekokią reputaciją. Niufaundlandas - Bruko tvenkinys
Data: 2008-11-29, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 655, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Šis Niufaundlando salos ežeras telkšo į plokščiakalnį giliai įsirėžusiame vingiuojančiame kanjone.
Žvelgiant iš aukštybių, kur ratus suka erelis žuvininkas, Bruko tvenkinys primena neštą ir pamestą milžinišką tviskantį brangakmenį. Jis įstrigęs pačiame 600 m gylio kanjono dugne, Long Reindžo kalnuose, Kanadai priklausančioje Niufaundlando saloje.
Vadinti šį ežerą „tvenkiniu" nėra visai teisinga, nes jis rangosi net 16 km į kalnus ir yra 166 m gylio. Tarpeklis, kuriame šiandieną telkšo šis tvenkinys, buvo išgremžtas per ledynmetį. Ledynas slinko upės slėniu žemupio link, plėsdamas upės krantus ir gilindamas jos vagą, tačiau sustojo taip ir nepasiekęs jūros. Maždaug prieš 11 000 metų, ledui ištirpus, šiame giliame tarpeklyje susidarė Bruko tvenkinys.
Žmonės į šią vietą pradėjo keltis praėjus maždaug 6000 metų nuo ledynmečio pabaigos. Pirmieji ateiviai medžiojo ruonius, karibu, paukščius, žvejojo. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais šalia Bruko tvenkinio ėmė kurtis vėlyvieji Dorseto eskimai. Iš molio jie statė namus su ugniakurais ir, galimas daiktas, naudojo iš medžio ir kailio padirbintas valtis, primenančias kajakus. Ledynų įlanka
Data: 2008-11-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 601, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Ledynmečio ledynai Aliaskoje pamažu atsitraukia ir užleidžia vietą sugrįžtantiems augalams ir gyvūnams.
Kiekvieną vasaros dieną Ledynų įlanka aidi nuo su trenksmu krintančių ir vandens purslus taškančių daugybės ledo gabalų. Kai kurie šių milžiniškų luitų dydžiu prilygsta net daugiaaukščiam namui. Jie atskyla nuo aukštai virš šaltų įlankos vandenų iškilusių ledo sienų. Ledynų įlanka atsišakoja nuo Ledinio sąsiaurio, jungiančio ją su Aliaskos įlanką. Labai iš lėto žemė neriasi iš ledo kiauto vėl atidengdama plikas uolas, o augalai ir gyvūnai susigrąžina maždaug prieš 4000 metų per ledynmetį prarastą teritoriją.
Kai britų keliautojas kapitonas George`as Vancouveris Didžiosios Britanijos karo laivu „Discovery" aplankė Ledinį sąsiaurį 1794 m., Ledynų įlankos dar nebuvo. Toje vietoje jis matė tik masyvaus ledyno pakraštį - daugiau kaip 16 km ilgio ir 100 m aukščio ledo sieną. Tačiau po 85 metų čionai atplaukęs amerikiečių gamtininkas ir rašytojas Johnas Muiras buvusio ledyno vietoje jau surado įlanką. Ledas buvo atsitraukęs į žemyną apie 77 km, iki pat kalnų slėnio. Elsmyro Žemė
Data: 2008-11-24, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 692, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Nuošali ledinė negyvenama sala pasaulio krašte beveik pusę metų nemato saulės.
Elsmyro Žemė yra taip toli nuo viso pasaulio šurmulio ir tokioje atšiaurioje vietoje, kad rodosi net grynesnė dėl joje vyraujančio žvarbaus klimato. Oras saloje toks vaiskus, kad visas kraštovaizdis - didžiulės sniego lygumos, pliki kalnai ir galingi ledynai - išsiskiria nepaprastu ryškumu, tad tolimiausi vaizdai atrodo esą neįtikėtinai arti.
Vasarą saulė nenusileisdama suka ratus virš horizonto ir meta gluminančius šešėlius. Tačiau beveik penkis mėnesius nuo ankstyvo lapkričio iki pat kovo pabaigos čionai nepatenka nė spindulėlis.
Elsmyro Žemė yra bemaž dukart didesnė už Islandiją. Šiauriausią salos tašką - Kolumbijos kyšulį nuo Šiaurės ašigalio teskiria 756 km. Pietiniai kalnų šlaitai, nuo kurių saulė nutirpina sniegą, kyla aukštyn niūriai pilki, iš visų pusių apsupti akinamos baltumos. Saloje stūksančių kalnų linijos švelnios, ledo nugludintos per tūkstančius metų. Todėl kalnai atrodo žemesni nei iš tiesų. Tačiau Barbo kalnas Granto Žemės kalnyno šiaurėje yra iškilęs net 2600 m - tai yra aukščiausia viršukalnė Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje.