Džasperio ir Banfo nacionaliniai parkai
Data: 2009-01-01,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1868,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Kanados Uoliniuose kalnuose vienas šalia kito yra keturi nacionaliniai parkai (Džasperio, Banfo, Joho ir Kutenėjaus) bei trys provincijos parkai (Robsono, Asiniboino ir Hamberio Kalno). Bendras šių saugomų teritorijų plotas bene didžiausias pasaulyje, o UNESCO Kanados Uolinių kalnų parkus paskelbė Pasaulio paveldo paminklu. Didžiausias ir šiauriausias parkas - Džasperis, jo paviršiaus plotas - 11 042 kvadratiniai kilometrai. Seniausias - Banfas, įkurtas 1885 metais (tada jo plotas buvo vos 26 kvadratiniai kilometrai) kontroliuoti karštųjų versmių eksploatacijai, dabar jo plotas - 6666 kvadratiniai kilometrai. Jis pavadintas kurortinio Banfo miestelio, kuriame gyvena apie 7000 žmonių ir niekada netrūksta turistų, vardu. Tokį populiarumą paaiškinti nesunku: kokioje pasaulio šalyje akis į akį susidursime su gražuoliu tauriojo elnio porūšiu, Šiaurės Amerikos vapičiu, ramiai besiganančiu miesto centre stovinčio viešbučio gėlyne? Buvo laikas, kai šios vietos garsėjo miškiniais bizonais, mažesniais už garsiuosius lygumų bizonus, bet šio porūšio jau nebėra, išnaikintas.
Banfo nacionaliniame parke, bizonų diendaržyje galima pamatyti kelis bizonus iš Miško Bizonų nacionalinio parko (Šiaurės Vakarų teritorijos, Kanada), jie ganosi, nekreipdami dėmesio į fotoaparatų blykstes. Šalia diendaržio, nedidelėje kalvoje, gyvena nemaža starų kolonija. Kanados Uoliniuose kalnuose šie žvėreliai iškasė ilgiausius požeminius tunelius. Bet didžiausią įspūdį Banfo parke lankytojams palieka puikusis Luiso ežeras. Jis 90 metrų gylio ir žaižaruoja akinama žaluma dėl mineralų, kurie patenka į vandenį iš Viktorijos ledyno.
Vasarą galima užsukti į Dešimties Viršūnių slėnį. įžengus į jį, nuo nepaprasto kraštovaizdžio grožio užgniaužia kvapą: dešimt snieguotų Venkčemnos viršūnių įrėmina Moreino ežerą ir atsispindi jo vandenyje. Turistai, vaikščiodami takais palei ežerą, išvys skaidrių versmių, gėlių ir margų grybų. Kartkartėm stabtelėkime, užsimerkime, įkvėpkime muskuso, paparčių, pušų, eglių kvapą ir įsiklausykime.
Didžiausias Banfo ežeras - Minevanka, o nardytojai turėtų jį patyrinėti. Lankytoją užplūsta tyla ir ramybė, sklindanti nuo vandens platybių, o veržlios srovės, sraunumos ir kriokliai perteikia Kanados Uoliniams kalnams būdingą gyvybingumą ir energiją. Gražiausi Banfo vaizdai - Džonstono kanjonas ir Mistajos (stonių kalba - „vėjuotasis") kanjonas.
Parko fauna įvairi ir gausi, bet gyvūnai baikštūs. Vaikščiodamas po miškus, išgirsite nebent uoksą kalantį genį ir daugybės įvairių rūšių paukščių čiulbesį.
Kai kurie, kaip antai juodagalvis Stelerio kėkštas (Britų Kolumbijos provincijos paukštis mėlynomis ir juodomis plunksnomis) daug laiko praleidžia prie iškylų aikštelių ir suįžūlėjo tiek, kad lesa turistams iš rankų. Kai paukštis toks patiklus ir drąsus, retas turistas įstengia laikytis draudimo nešerti gyvūnų. Važiuojant automobiliu, galima pamatyti stambių žinduolių, kaip antai juodauodegių elnių ir baltauodegių elnių, kur kas baikštesnių negu jų giminaitis vapitis, briedžių, kojotų, lapių, meškėnų.
Turistą iš Europos, atvykusį į Vakarų Kanadą, visada apstulbina žvilgsniu neaprėpiamas kraštovaizdis. Žmonės, pripratę prie Alpių, Apeninų ir Pirėnų kelių su staigiais pakilimais ir posūkiais, negali patikėti, kad įmanoma pasiekti 2000 metrų aukštį beveik tiesiu Aisfildo keliu, kur ramiai pravažiuotų net autobuso didumo furgonas. Kuo aukščiau, tuo labiau keičiasi kraštovaizdis ir augalija: tankūs pušų, sitkinių eglių ir pocūgių miškai užleidžia vietą alpinėms pievoms, kurias ryškiomis spalvomis išmargina rododendrai, plukės, gencijonai, arnikos ir sedulos. Didesniame kaip 2000 metrų aukštyje auga tik žoliniai karklai, viržiai, samanos ir kerpės - iki pat ledynų.
Mišką kerta platus kelias, abipus jo auga tankūs krūmai. Čia lengviau negu kitur pamatyti lokį (beveik visada juodąjį lokį, arba baribalą, o ne grizlį), maumojantį skanias mėlynes, juoduosius serbentus, avietes ar meškauoges. Lokį pamatyti pavyksta ne visada, turistai dažnai įkyri prižiūrėtojams klausimais, kaip jį apžiūrėti iš arčiau, o Kanados gyventojai perka barškučius ir varpelius, tikėdamiesi triukšmu jį nubaidyti. Tačiau labai svarbu nepalikti maisto ar jo likučių ten, kur galėtų pasiekti lokio letena, nes nuo 1950 iki 1980 metų Banfo ir Džasperio parkuose buvo nušauta per 500 lokių (dar tiek pat sugauta ir paleista kitur), nes jie įprato užkandžiauti prie artimesnių trobų ir ėmė puldinėti visus, kurie artinosi prie jų maisto šaltinių.
Po tų įvykių šiukšlių konteineriai buvo pakeisti lokiams neįveikiamais, o lankytojai perspėti, kad mielas tingus rajūnas supykęs bėga dvigubai greičiau už žmogų, o juodieji lokiai labai mikliai ropščiasi į medžius. Lokius geriausia stebėti iš tolo. Dabar pro žiūronus galima apžiūrėti net sniegines ožkas, kurios kopia plikomis uolomis ten, kur plėšrūnams sunku jas medžioti. Aukščiausioje kelio per šiuos parkus vietoje (pusiaukelėje tarp Banfo ir Džasperio) pamatysite Kolumbijos ledyną, didžiulį ledo lauką, kurio ilgis - 24 kilometrai, plotis - 16 kilometrų, o plotas - 325 kvadratiniai kilometrai.
Slėnio gilumoje sraunus vanduo krinta nuo ledynų kaip krioklys. Labai gražūs, nors ir neaukšti, Sanvaptos ir Atabaskos kriokliai. Jie įkūnija šių vietų energiją: vanduo, griaudėdamas ir putodamas, purslų vaivorykšte kybo tarp uolų. Jose daug kvarco, todėl negausūs turistai, kurie atkeliauja iki čia, valandėlę pamiršta visą pasaulį ir įgyja naujų jėgų, kaip kadaise čiabuviai. Džasperyje rengiamos įvairios ekskursijos. Miestelis, kurio vardu pavadintas parkas, buvo įkurtas 1907 metais. Drąsesni lankytojai gali kopti į Editos Keivel kalną, o tingesni - pakilti į Švilpikų Daubą funikulieriumi.
Čionykščiai švilpikai, vadinami žilaisiais, yra ypatingos spalvos: nugara balta, letenos juodos, todėl lotyniškas jų vardas - Marmota caligata (tai reiškia „batuotas švilpikas"). Džasperio lankytojai paprastai nepraleidžia progos pamatyti Malino ežerą, apsuptą snieguotų viršukalnių. Iš permatomo smaragdinio vandens kyšo maža vos 14 kilometrų ilgio sala, kurioje auga guotas išlakių pušų.
Malinas - didžiausias Kanados Uolinių kalnų ežeras ir antras pasaulyje pagal dydį ledyninės kilmės ežeras. Jis pavadintas taip, kaip ir iš jo ištekanti Malino upė, o pastarajai vardą davė jėzuitų misionierius, kuris, keldamasis per vandenį, liko kaip stovi, nes arklį ir maisto atsargas nunešė srovė. Turistai, trokštantys neįprastų įspūdžių, gali plaukti plaustu per vingiuoto ir didingo Malino tarpeklio sraunumas. O juos galbūt visą laiką stebės smalsuolė puma, pasislėpusi tarp krūmokšnių.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Šiaurės Amerika
,
Kanada
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: