Ledynų įlanka - Kanada - Šiaurės Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Ledynų įlanka
    Data: 2008-11-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 640, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Ledynų įlanka Ledynmečio ledynai Aliaskoje pamažu atsitraukia ir užleidžia vietą sugrįžtantiems augalams ir gyvūnams.
    Kiekvieną vasaros dieną Ledynų įlanka aidi nuo su trenksmu krintančių ir vandens purslus taškančių daugybės ledo gabalų. Kai kurie šių milžiniškų luitų dydžiu prilygsta net daugiaaukščiam namui. Jie atskyla nuo aukštai virš šaltų įlankos vandenų iškilusių ledo sienų. Ledynų įlanka atsišakoja nuo Ledinio sąsiaurio, jungiančio ją su Aliaskos įlanką. Labai iš lėto žemė neriasi iš ledo kiauto vėl atidengdama plikas uolas, o augalai ir gyvūnai susigrąžina maždaug prieš 4000 metų per ledynmetį prarastą teritoriją.
    Kai britų keliautojas kapitonas George`as Vancouveris Didžiosios Britanijos karo laivu „Discovery" aplankė Ledinį sąsiaurį 1794 m., Ledynų įlankos dar nebuvo. Toje vietoje jis matė tik masyvaus ledyno pakraštį - daugiau kaip 16 km ilgio ir 100 m aukščio ledo sieną. Tačiau po 85 metų čionai atplaukęs amerikiečių gamtininkas ir rašytojas Johnas Muiras buvusio ledyno vietoje jau surado įlanką. Ledas buvo atsitraukęs į žemyną apie 77 km, iki pat kalnų slėnio.
    Šiandieną šioje vietovėje, paskelbtoje Ledynų įlankos nacionaliniu parku, ledo fiordai jau įsirėžę iki 100 km gilyn į žemyną. Savo kelyje jie kerta tankius pakrantės miškus, kol galiausiai pasiekia plikas uolas ar vieną iš 16 ledynų, besileidžiančių iš JAV ir Kanados sieną saugančių aukštybių. Horizonte viena šalia kitos išsirikiavusios didingos viršukalnės. Aukščiausia Fervederio kalno - 4670 m aukščio. Kalnų viršūnės stūkso aukštai iškilusios virš neaprėpiamų sniego ir ledo platybių, maitinančių ledynus. 1879 m. Johnas Muiras įkopė į debesyse paskendusią Fervederio viršūnę. Jis rašė apie saulės nutviekstus pasakiškus sparnuotų debesų kontūrus, apie saulėje spindinčius žalius fiordų vandenis, apie bekraščius akinamo baltumo ledo laukus. Jis nupasakojo nežemiško didingumo aušrą, kaitriu raudoniu žaižaruojančią ant aukščiausio kalno viršūnės. „Didinga vizija pranyko, - rašė pakerėtas šio reginio Muiras, - lėtai blėstančiame tūkstančių ryškių atspalvių virsme į blyškiai gelsvą ir galiausiai visa užliejančią baltą blyškumą." Tokių reginių galima pamatyti ir šiandien, trūkinėjantiems ir dejuojantiems ledynams besileidžiant žemyn nuo ledinių aukštumų.
    Vasarą polaidžio vanduo šniokščia giliai po ledu, išgrauždamas olas ir tunelius. Juos galiausiai nebeatlaikęs svorio su griausmu užgriūna tirpstantis ledas. Pastaruosius keletą šimtmečių iškritusio sniego kiekis nekompensuoja vasarą ištirpusio vandens. Jo netekdami ledynai traukiasi vidutiniškai po 400 m per metus. Per vieną septynerių metų laikotarpį Mjuro ledynas atsitraukė net 8 km.
    Traukiantis ledui mokslininkai gali ištyrinėti, kokia seka į šią žemę sugrįžta gyvybė. Pirmiausia vos tik apsinuoginusias uolas aptraukia plonas dumblių (smulkiausių augalų) sluoksnis. Jis paruošia dirvą samanoms ir kerpėms. Ši danga pamažu pasidengia trapiu, tankiu geltonos sutrūnijusios medienos kilimu - ledyno suneštomis nuolaužomis, kurios yra ne kas kita, o senovės miškų, žaliavusių dar prieš ledynmetį, liekanos. Taip pamažu susidaro dirvožemio sluoksnis, kurį pagerina azotą asimiliuojančios bakterijos, besidauginančios sausame trūnėsių kilime. Suveša žemaūgiai alksniai ir gluosniai, juos vėliau nustelbia juodųjų tuopų giraitės. Šios galiausiai užleidžia vietą eglių ir cūgų miškams, šiandieną jau ošiantiems bemaž visoje pakrantėje. Įsitvirtinus augmenijai, čionai persikelia ir augalais mintantys gyvūnai, o jų pėdomis atseka vilkai ir kiti plėšrūnai. Vasarą milžiniškų ledkalnių, atsiskiriančių nuo ledyno pakraščių, prieglobstyje įsirengtose gulyklose jauniklius veda paprastieji ruoniai. Kitas vasarą dažnas svečias - kuprotieji banginiai, užaugantys iki 14 m ilgio, nardantys įlankos vandenyse po žiemos, praleistos Havajuose. Johnas Muiras susižavėjęs gėrėjosi reginiu, kaip randasi nesuskaičiuojama daugybė ledkalnių, aprašydamas, kaip jie „daugybę kartų iškyla ir vėl panyra, kol galiausiai suranda pusiausvyrą ir nuplaukia tolyn tarsi mėlyno krištolo salos - pagaliau išsilaisvinusios iš šimtmečius jas tvirtai laikiusio lėtai slenkančio ledyno gniaužtų".
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Kanada
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*