Makenzio delta - Kanada - Šiaurės Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Makenzio delta
    Data: 2008-11-29, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1762, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Makenzio delta Į šiaurę nuo poliaračio tekančioje Kanados didžiausios upės deltoje gausybė vandens arterijų apraizgiusios miškingas salas.
    Bemaž šešis mėnesius per metus Makenzio upės delta Kanados šiaurės vakarų pakrantėje nepanaši į upės deltą. Vientisas ledas jungia salas ir upės atšakas su sušalusia pakrantės lyguma. Žvarbūs vėjai be atvangos košia šią beribę Arktinę žemumą. Ji keletą savaičių viduržiemį skendi tamsoje be menkiausio saulės spindulėlio. Šiuo metų laiku vieninteliai šviesos šaltiniai esti nuolat matomas pamėkliškas mėnulis ir įspūdinga Šiaurės pašvaistė, Aurora borealis, visą dangų nutvieskianti daugiausia žalios ir raudonos šviesų kaspinais. Inuitams, arba eskimams, Šiaurės pašvaistė yra Šokančių Dvasių įžiebtų laužų atspindžiai.
    Pavasaris į Makenzio deltą ateina jaudinamai. Ilgai žiemai artėjant link pabaigos, atskirti deltos gyventojai nekantriai laukia tokio širdžiai mielo tirpstančio ledo pokšėjimo. Atskilę ledo luitai triukšmingai ima grūstis jūros link, pakeliui daužydamiesi į upės krantus. Gyvenimas deltoje išsyk atgyja. Per keletą valandų šis triukšmingas atlydys išlaisvina tankų didžiulę vėduoklę primenantį kanalų ir ežerų tinklą su nesuskaičiuojama daugybe mažyčių salelių.

    Slėni žemuma

    Sudėtingas deltos - apie 160 km nusidriekusios šiauryn į Boforto jūrą ir apimančios 80 km pločio pakrantės ruožą - raštas aiškiai matomas tik iš paukščio skrydžio. Sausuma čia labai žema: dauguma salų vos matomos virš vandens. Šen bei ten, tarytum norėdamos dar labiau paryškinti kraštovaizdžio slėnumą, kyšo kūgiškos kalvelės - vadinamieji pingai. Šis žodis inuitų kalboje reiškia „kalvą". Kalvų branduolį sudaro ledas. Makenzio deltoje suskaičiuojama apie 1000 pingų - čia jų daugiausia susidarę visame pasaulyje.
    Vasarą deltos kontūrai nuolat kinta veikiami galingo, veržlaus drumzlino vandens. Jis metai iš metų ardo ir vėl iš naujo kuria jos krantus. Visame Amerikos žemyne tik Amazonė ir Misisipė plukdo daugiau vandens nei Makenzio upė, maitinama Atabaskos, Didžiojo Lokio ir Didžiojo Vergų ežerų vandenimis. Daugiausia vandens įteka iš Didžiojo Vergų ežero, dydžiu kone prilygstančio Albanijai. Tai giliausias (614 m) Šiaurės Amerikos ežeras. Makenzio upės, nors jos ilgis tėra 1800 km ir ji teka iš ežero į jūrą, baseinas užima teritoriją, kurios plotas beveik lygus Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, Ispanijai ir Portugalijai kartu paėmus, nes turi ne tik keletą tiesioginių, bet ir daugybę netiesioginių intakų, įtekančių į ežerus.
    Upę ir jos deltą XVIII a. pabaigoje atrado škotas Alexanderis Mackenzie`is, ieškodamas naujų kailinių žvėrelių medžioklės plotų. 1789 m. birželį Šiaurės vakarų kailių bendrovė pasiuntė tuo metu joje dirbusį Mackenzie`į ištyrinėti teritorijų, plytinčių žemyno šiaurės vakaruose. Jis išvyko iš Čipevajano forto, įkurto Atabaskos ežero krante, su vietinių amerikiečių ir kanadiečių keliautojų (valtininkų) komanda. Plaukė beržo tošies kanojomis.
    Mackenzie`is tikėjosi atrasti vandens kelią link vakarų, tiksliau, iš Didžiojo Vergų ežero į Ramųjį vandenyną. Jis apsidžiaugė atradęs upę, tekančią į vakarus iš ežero. Bet juo toliau jis plaukė verpetuojančiais upės vandenimis, tuo labiau ši sukosi Arkties vandenyno link, užuot toliau tekėjusi Ramiojo vandenyno kryptimi. Šiandieną upė vadinama jo vardu, tačiau pats Mackenzie`is anuomet buvo davęs upei kitokį vardą - Nusivylimo upė.
    Ekspedicija pasiekė jūrą greičiau nei per tris savaites meistriškai įveikdama labai sraunias atkarpas, pvz., Pylimo slenksčius, kur upė teka 11 km ilgio tarpekliu suspausta 60 m aukščio uolų. Rugsėjį, nukeliavę bemaž 4800 km, keliautojai sugrįžo į Čipevajano fortą.
    Per šiuos tris trumpos vasaros mėnesius į Makenzio deltą traukė kailinių žvėrelių (ondatrų ir bebrų), banginių (finvalų ir grenlandinių) medžiotojai, aukso, naftos ieškotojai. Kiek vėliau Mackenzie`is tapo ir pirmuoju europiečiu, perėjusiu Uolinius kalnus. Jis parašė knygą apie savo tyrinėjimus šiaurės vakaruose. 1802 m. jam buvo suteiktas sero titulas.
    Mūsų laikais upės deltą vasarą užplūsta krovininiai botai ir baržos, ekskursijų laivai ir pilnos turistų kanojos, retkarčiais virš jos praskrenda nedidelis lėktuvas. Šiauriausias uostas deltoje - pakrantės kaimelis Taktojaktukas seniau buvo klestintis banginių medžioklės centras, o dabar yra vandenyno laivų iškrovimo punktas. Čia mediena, žuvis ir kiti jūros kroviniai perkraunami į upių transportą.
    Deltos dugnas ištisus metus sukaustytas daugiamečio įšalo. Vasarą teatšyla tik menkas paviršiaus sluoksnis. Storiausias atšilęs sluoksnis tesiekia 1,2 m. Dėl daugiamečio įšalo paviršiniai vandenys negali susigerti giliai į gruntą, todėl deltoje tokia sodri pelkių augmenija.
    Atėjus trumpai vasarai, motina gamta dirba viršvalandžius, tada žemė keletą savaičių nuolat mėgaujasi saulės spinduliais. Labiausiai į šiaurę nutolusiose deltos salose, kuriose viršutinis dirvos sluoksnis atšyla mažiausiai, kartu su gležnais žemaūgiais gluosniais ir alksniais tarpsta samanos, kerpės, viksvos, kupstinės žolės, įvairios tundrinių pievų gėlės. Piečiau, dirvos sluoksniui vis gilėjant, salose auga eglės, pušys, tuopos ir amerikiniai maumedžiai.
    Vasarą virš vandens kaba uodų spiečiai. Laukinės žąsys (baltosios ir kanadinės) tūkstančiais susirenka čionai perėti jauniklių, vėliau išskrenda į pietus žiemoti. Pelkėse šmirinėja ondatros, savo urvus ir užtvankas taiso bebrai. Karibų traukia į vešinčias kerpių ir viksvų ganyklas, plytinčias šiauriau visžalių miškų. Pievose jie veda jauniklius. Kaip ir kiti gyvi padarai, lapės ir vilkai skuba kaupti riebalus žiemai medžiodami kanadinius tetervinus, lemingus ir karibu.

    Žiemos gniaužtai

    Žiema ateina nieko nelaukdama, ir ledas surakina viską taip greitai, kaip ir buvo atleidęs. Upių transportas turi suspėti grįžti dar prieš ledui sukaustant kanalus ir prieplaukas. Vėliau ilgus mėnesius bus galima susisiekti sniegaeigiais ir rogėmis. Žmonių gyvenvietės ir gyvūnai taps atskirti nuo viso pasaulio, kol pavasario atlydys vėl išlaisvins šį atkampų kraštą.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Kanada
    Susijusios nuotraukos iš Flickr:
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*