Naujausi straipsniai: Fuerteventūra
Siera Nevados nacionalinis parkas
Garajonajaus nacionalinis parkas
Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas
Bebros nacionalinis parkas
Macochos tarpeklis
Balcarkos ola
Bohemijos miškas
Ėrisono kaskados
Langedoko-Rusijono olos
Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. Atsitiktiniai straipsniai: Pusmėnulio šaltinis - Skaistus perlas ir pusmėnulis dykumoje
Atlaso kalnai
Visų bažnyčių motina
Kentukis - Mamuto urvas
Palaimintoji Jeruzalė
Portas - Azulecho šedevrai
Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas
Tian Šanio kalnai
Pantanalis
Transilvanijos Alpės
Populiariausi straipsniai: Dunhuango Mogao urvai - Tūkstantmetė retenybė
Longmeno urvai - Abipus uolų
Similano archipelago rifai
Nėjaus ežeras
Egmonto kalnas
Tubatahos rifas
Truchiljas - Miestas ir Čan Čano griuvėsiai
Huangjao - Devyni šimtai metų istorijos
Darjeno nacionalinis parkas
Antigva - Kolonijinis miestas
RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Straipsniai pagal vietovę:

Arktis: Grenlandija

Šiaurės Amerika: Jungtinės Amerikos Valstijos , Kanada , Šiaurės Amerika

Centrinė Amerika: Belizas , Centrinė Amerika , Gvatemala , Hondūras , Kosta Rika , Meksika , Nikaragva , Panama , Salvadoras

Pietų Amerika: Argentina , Bolivija , Brazilija , Čilė , Ekvadoras , Kolumbija , Peru , Pietų Amerika , Venesuela

Karibų jūros salos: Dominika , Dominikos Respublika , Kuba , Puerto Rikas , Trinidadas ir Tobagas

Europa: Airija , Albanija , Austrija , Baltarusija , Belgija , Bulgarija , Čekija , Danija , Europa , Graikija , Islandija , Ispanija , Italija , Jungtinė Karalystė , Kroatija , Lenkija , Lietuva , Makedonija , Norvegija , Olandija , Portugalija , Prancūzija , Rumunija , Serbija ir Juodkalnija , Slovakia , Slovenija , Suomija , Švedija , Šveicarija , Ukraina , Vengrija , Vokietija

Mažoji Azija: Turkija

Azija: Afganistanas , Azija , Filipinai , Indija , Indonezija , Irakas , Iranas , Izraelis , Japonija , Jemenas , Jordanija , Kambodža , Kinija , Malaizija , Nepalas , Pakistanas , Saudo Arabija , Sirija , Tailandas , Taivanas , Turkmėnija , Uzbekija , Vietnamas

Afrika: Afrika , Alžyras , Botsvana , Čadas , Džibutis , Egiptas , Etiopija , Kamerūnas , Kenija , Kongo Demokratinė Respublika , Madagaskaras , Malavis , Malis , Marokas , Mozambikas , Namibija , Nigeris , Pietų Afrikos Respublika , Ruanda , Senegalas , Tanzanija , Tunisas , Uganda , Zambija , Zimbabvė

Antarktida: Antarktida

Okeanija: Naujoji Zelandija , Prancūzijos Polinezija

Indijos Vandenyno salos: Mauricijus , Rejunjonas , Seišeliai

Australija: Australija

Eurazija: Rusija

Naujausi straipsniai: Trinidadas - Kolonijinės eros atmosfera
Data: 2009-03-01, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1072, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Norint pajusti kolonijinio gyvenimo spalvas, pamatyti tipiškus namus su grotuotais langais ir senos giminės rūmus, reikia nuvykti į Kubos salos vidurį - į Trinidado (Trinidad de Cuba) miestą, kuris kadaise vadintas La Villa de la Santisima Trinidad (Švč. Trejybės miestas). Miestą 1514 m. įkūrė ispanų konkistadoras Diegas Velaskesas de Kueljaras (Diego Velazquez de Cuellar), Kuboje įkūręs iš viso 7 miestus: Baracoa, Santiago de Cuba, Bayamo, Puerto Principe (dabar - Camaguey), Sancti Spiritus ir San Cristobal de la Habana. Trinidadas yra prisiglaudęs Gvamuhajos (Guamuhaya) kalnyno papėdėje (Sancti Spiritus provincija).
Apsukriems miestelėnams užsiėmus nelegalia prekyba su Jamaika ir įkūrus cukranendrių plantacijas, miestas gana greitai suklestėjo. Šiais laikais veikia tik vienas cukraus fabrikas, tačiau XIX a. Isnagos (Iznaga) dvaras, kurio dideli kolonijinio stiliaus namai su bokštu, plantacijos savininko pastatytu stebėti dirbančius vergus, ir šiandien žvelgia į žemai plytintį slėnį, turėjo 30 cukraus įmonių, kuriose dirbo vergai negrai. Tuomet Trinidade dygo prašmatnūs namai, kurių dauguma ir dabar tebestovi. Bet nuo 1850 m. sunki ekonominė krizė miestą nusmukdė, ilgam paversdama užkampiu. Karališkieji sodai - Piratų slėptuvė
Data: 2009-02-28, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1537, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Karališkųjų sodų (Jardines del Rey) salos, ispanų taip pavadintos tuometinio Ispanijos karaliaus Fernando Katalikiškojo garbei, yra dalis Sabanos Kamaguejo (Sabana-Camaguey) salyno, kurį sudaro per 2500 ant platforminių rifų susidariusių smėlingų salų ir salelių, nusidriekusių 465 km ruože tarp Hikakoso (Hicacos) pusiasalio rytinio pakraščio ir Nuevitaso (Nuevitas) įlankos. Pirmos žinios apie Karališkųjų sodų salas siekia Ispanijos konkistos laikus. 1511 m. kai kuriose salelėse, kaip antai Cayo Romano, Kubos indėnai slėpdavosi nuo Diego Velaskeso (Diego Velazquez) kariuomenės. XVI a. pabaigoje šios salelės ir Cayo Coco sala buvo korsarų ir piratų slėptuvės. Jose savo buveinę įsitaisė pagarsėję piratų vadeivos (pvz. Žakas de Saras (Jacques de Sores) ir Henris Morganas (Henry Morgan), kurie, Antiluose užsiimdami išpirkų verslu ir plėsdami Ispanijos karūnai priklausančius turtus, savo šalyse susilaukė šlovės ir net titulų. Balto smėlio salos matė visokių istorijos epizodų, kaip antai negrų gabenimas į vergiją ar XIX a. pabaigoje vykusios atkaklios kubiečių karinės ekspedicijos kovojant prieš kolonijinę metropoliją. Cayo Romano salos derlingi slėniai ir vandens ištekliai priviliojo turtingus plantatorius; vystėsi gyvulininkystė ir bitininkystė. Atsirado medkirčių ir anglininkų. Nuostabūs Cayo Coco, Cayo Guillermo ir Cayo Paredon Grande salų - pačių gražiausių Karališkųjų sodų salyne - paplūdimiai iš viso sudaro 50 km ilgio juostą. Didžioji dalis paplūdimių yra natūralūs; čia koralinės kilmės smėlis smulkus ir baltas, silpnos srovės, nedidelė bangų mūša ir tolydžio gilėjantis vanduo. Tortugero nacionalinis parkas
Data: 2009-02-27, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1211, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Įsikūręs Karibų jūros pakrantėje, Tortugero nacionalinis parkas (Parque Nacional Tortuguero) užima beveik 19 000 ha sausumoje ir 52 265 ha jūroje. Tai svarbiausia vieta vakarinėje Karibų jūros dalyje, kur veisiasi žaliasis vėžlys. Ekosistemos tipas - labai drėgnas tropinis miškas. Nepaprastai gražaus kraštovaizdžio parkas yra gausiai išraižytas natūralių lagūnų ir kanalų, kuriais gali plaukioti laivai. Šioje saugioje buveinėje veisiasi vėžliai, amerikiniai lamantinai, krokodilai (Crocodylus acutus), daug vėžiagyvių rūšių ir 52 gėlavandenių žuvų rūšys, įskaitant gyvąja iškasena vadinamą Atractosteus tropikus. Siekiant išsaugoti šio regiono florą ir fauną, vykdyti mokslinius tyrimus ir skatinti ekologinį švietimą, 1975 m. Tortugero ir Sierpes (Sierpe) upių suformuotoje aliuvinėje zonoje, kurioje nusėdo ir erozijos suardytos vulkaninės uolienos (šiandien jų likučiai sudaro kalvas ir kalnus, tarp jų ir Sierpes kalną), buvo įkurtas Nacionalinis parkas. Dabar upėmis, kanalais ir lagūnomis plaukioja ir vietiniai gyventojai, ir turistai, gėrėdamiesi turtinga gyvūnija ir augmenija. Tačiau vienas įdomiausių iš parke stebimų reiškinių yra jūrinių vėžlių kiaušinių dėjimas, kuris kasmet vyksta nuo kovo iki lapkričio (aktyviausias būna rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais). Dėjimo procesas trunka apie pustrečios valandos; iš to laiko per vidutiniškai 23 min. reikia padėti kiaušinius, o per likusi laiką vėžlio patelė užkasa ir paslepia lizdą. Kiaušinius ji gali dėti ir dieną, ir naktį. Į vieną lizdą ji sudeda apie 100 kiaušinių, o šį procesą pakartoja vidutiniškai 9 kartus. Kitą kartą dėti kiaušinius patelė paprastai sugrįžta po dvejų ar ketverių metų. Irasu Ugnikalnis
Data: 2009-02-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1144, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Atvykus į Kosta Riką, tiesiog būtina pabuvoti prie Irasu ugnikalnio (Volcan Irazu) Centrinės Vulkaninės Kordiljeros (Cordillera Volcanica Central) kalnų grandinėje. Jis užima 2309 ha. 1955 m. buvo Įsteigtas Irasu ugnikalnio nacionalinis parkas (Parque Nacional Volcan Irazu).
Tai veikiantis ugnikalnis - pastaraisiais šimtmečiais užregistruota daug išsiveržimų ir aktyvumo ciklų. Irasu ugnikalnio teritorija yra svarbi ir kaip hidrologinė zona: čia gimsta daug upių, kurios įteka į kitas (Chirripo, Reventazon, Sarapiqui ir Grande de Tareoles). Pavadintas pagal netoli ugnikalnio gyvenusių indėnų kaimo pavadinimą Istaru („griaudintis ir drebantis kalnas“), kuris metams bėgant virto Irasu.
Irasu ugnikalnis yra viena labiausiai lankomų Kosta Rikos vietų. Pagal formą tai stratovulkanas - aukštas netaisyklingo kūgio formos, iš lavos sluoksnių sudarytas kalnas. Jis turi penkis kraterius; viename jų tyvuliuoja ežeras, kurio vanduo žalios spalvos, nes jame daug rūgščių. 1050 m skersmens ir 300 m gylio Principal krateris yra pats svarbiausias dėl neseniai įvykusių išsiveržimų ir labai nuožulnių šlaitų. Diego de La Haya krateris yra 600 m skersmens ir 100 m gylio. Kiti krateriai: Playa Hermosa, Laguna ir Piroclastico. Lankytojai taku ateina prie rūkstančio kraterio, kurio viduryje yra susidaręs sieringas žalias ežerėlis. Giedrą dieną nuo viršūnės matyti ir Atlanto, ir Ramusis vandenynai. Tačiau, deja, viršūnę dažnokai gaubia debesys. Indijos Kartachena
Data: 2009-02-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 922, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Indijos Kartachena, įsikūrusi Karibų jūros (nepaprastai gražios įlankos pakrantėje, 1959 m. gruodžio 30 d. buvo paskelbta Kolumbijos nacionaliniu paveldu, o 1986 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą. Kartachenos, kitaip vadinamos „Įtvirtintu miestu", arba „Didvyrišku miestu", įvaizdis susijęs su romantizmu, istorija ir architektūros grožiu. Ir tikrai - tuos dalykus atrandi kiekviename šio gražaus miesto kampelyje.
Po to, kai Pedras de Eredija (Pedro de Heredia) 1533 m. birželio 1 d. Kalamare (taip nuo seno indėnai vadino šią vietovę) įkūrė naują miestą, jis gana greitai tapo labai svarbiu Ispanijos Karalystės uostu. XVII ir XVIII a. miestas buvo įtvirtintas pastatant tvirtas gynybines sienas ir tvirtoves, kad būtų galima apsiginti nuo piratų, korsarų ir ginkluotų užpuolikų, pasikėsinusių į pirklių sukauptas vertingas prekes ir vergus. Įlanka ne kartą teikė prieglobstį galeonams, parengtiems gabenti sidabrą iš Peru vicekaralystės. Septynioliktojo amžiaus pradžioje Ispanijos katalikiškieji karaliai Kartachenoje įsteigė Šventosios inkvizicijos teismą. Užbaigiant dešimtmetį trukusią kovą, 1811 m. lapkričio 11 d. buvo paskelbta visiška nepriklausomybė nuo Ispanijos karūnos. Dar kelis metus trukusi atkakli kova už nepriklausomybę ypač 1815 m. įvykiai, pelnė miestui titulą - „Didvyriškasis miestas Indijos Kartachena". Vakarų ežeras - Dešimt akį džiuginančių vaizdų
Data: 2009-02-24, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1171, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Jeigu sakome, kad Hangdžou būdingas bruožas yra Vakarų ežeras, tai Vakarų ežero būdingas bruožas yra Dešimt vaizdų. „Dešimt Vakarų ežero vaizdų“ - taip vadinasi peizažų ciklas, kurį nutapė Pietų Sungų Imperatoriškosios meno akademijos dailininkai. Jų dėmesio centre - Vakarų ežeras. Nuo to laiko ežeras pelnė neblėstantį menininkų susidomėjimą.
Pavasario aušra prie Su grindinio: Šiame paveiksle vaizduojamas ilgas grindinys ežero viduryje su gluosniais ir šešiais gražiais tiltais, kurie nutiesti su pertrūkiais ir jungia grindinį. Pavasario aušra - geriausias laikas grožėtis šiuo vaizdu. Tuo metu pražysta įvairiausios gėlės, o tarp žaliuojančių šakelių gieda ir skraido nuostabūs paukščiai.
Lotosai vėjyje prie Ču kieme: Anksčiau šis kiemas buvo Sungų dinastijos imperatoriškoji alaus darykla. Ču kinų kalba reiškia mieles, naudojamas vynui daryti. Kai pražysta lotosai, ore tvyro nuostabus aromatas - mielių ir lotosų žiedų kvapo mišinys. Saulėje spindi ramus ežero vanduo, šen bei ten nuspalvintas raudonai ir žaliai. Lidziango upė - Aistringas ir pasakiškas vanduo
Data: 2009-02-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 704, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Plaukdami žemyn vingiuojančia Lidziango upe, prisiminkite šiuolaikinio Kinijos poeto He Dzingdži eiles: „Dievai debesyse, nemirtingieji rūkuose, dieviška kalnų povyza Guiline! Tokie aistringi ir tokie svajingi, o Lidziango vandenys!“ Siu Siakė, Mingų dinastijos laikų keliautojas, kartą keliavo iš Guilino į Jangšuo. Didžiai sužavėtas to, ką matė, jis pasakė: „Tai žalio lotoso ir žalsvo bambuko pasaulis“. Plaukiant valtimi galima be perstojo gėrėtis subtiliu ir jaudinančiu Lidziango upės kraštovaizdžiu.
Lidziango upė yra dalis Džudziango vandens sistemos ir prasideda Katės kalne Sinano apygardoje, į šiaurę nuo Guilino miesto. Sinano apygardos teritorijoje yra kanalas, iškastas Cingų dinastijos laikais, pirmasis toks Kinijoje. Jis vadinamas Sinanlingo kanalu. Būtent šioje vietoje yra „Siango ir Li išsiskyrimo vieta": Siangdziango upė čia pasuka į šiaurę, o Lidziangas - į pietus. Li kinų kalba reiškia „skaidrus“, „permatomas“. Lidziango upė yra tarsi žaižaruojanti vingri nefrito juosta, su seklumomis kiekviename vingyje. Kažkas suskaičiavo upės seklumas nuo Guilino iki Jangšuo - jų 83 km ilgio vandens kelyje yra 3605. Vanduo abiejuose kiekvienos seklumos galuose yra negilus ir tekėdamas gurga - šis garsas lyginamas su dangiška muzika. Sišuangbana - Auksinis feniksas drėgnuosiuose tropikų miškuose
Data: 2009-02-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1518, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Sišuangbana dajų kalba reiškia „pažadėtoji stebuklų šalis“. Tai vienas iš nedaugelio branginamų vešlių drėgnųjų tropinių miškų kampelių Kinijoje. Sišuangbana garsi visame pasaulyje dėl įspūdingo miškų gamtovaizdžio ir unikalios gyvensenos bei papročių, kurių laikosi čia gyvenančios etninių mažumų grupės. Tai taip pat vienintelė oazė, aptinkama į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos ribos.
Įžengę į Sišuangbana keliautojai jaučiasi tarsi pasinėrę į tankią žalumą - čia gausu neliestų miškų, kaučiukmedžių ir bananų plantacijų, arbatmedžių ir sodriai žalių medžių iškrypusiomis šaknimis ir gumbuotomis šakomis. Tai vienas iš Kinijos rajonų, pasižyminčių tankiausiai pasiskirsčiusią ir turtingiausia biologine įvairove, pelnęs „floros karalystės“ ir „žolių karalystės“ vardus. 46 666 ha plote plačiai nusidriekusiuose laukiniuose miškuose randama daugiau kaip 20 000 augalų rūšių, iš kurių 5000 rūšių yra labai vertingos. Apie 300 rūšių yra vietinės, retos arba labai senos, todėl jos dažnai vadinamos „floros genų archyvu“. Šios rūšys, turinčios daugiau kaip milijoną metų, dar vadinamos „gyvosiomis iškasenomis". Įvairi augalija ir nuosaikus klimatas sukūrė idealias sąlygas klestėti įvairioms gyvūnų rūšims. Ligi šiol nustatyta, kad Sišuangbanoje veisiasi beveik 400 paukščių rūšių, 67 žvėrių rūšys ir 1437 vabzdžių rūšys... Puslapiai: